Dama su vualiu. Sarah Mallory

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ dar nenusprendė, ar maskaradą nutrauks vos nuvažiavęs į trobelę.

      Kai karieta pasuko į Elmvudo vartus, tapo aišku, kad žinia apie jų atvažiavimą buvo sutikta entuziastingai. Atidaryti vartai liepsnojo kaspinais, o jiems pririedėjus prie pagrindinio įėjimo, pasirodė pagyvenusi pora, vyras tebesisegiojo livrėją. Gideonas atpažino Čisviką, vyresnįjį liokajų ir darbininką, o jam iš paskos einanti moteris sniego baltumo prijuoste buvo jo žmona ir medžiotojų namelio ūkvedė.

      – O Dieve, – burbtelėjo Gideonas, kai prasivėrė durys. – Dabar tai pakliuvome.

      – Sveiki atvykę, pone, madam! Mes labai džiaugiamės, kad atvažiavote į Elmvudą, – beveik nustūmusi vyrą į šalį pasisveikino ponia Čisvik plačia šypsena. – Jei malonėtumėte užeiti į saloną, ten rastumėte pyragaičių ir vyno, ir liepsnojantį židinį. Jei būtume įspėti iš anksto, ir kiti kambariai jau būtų paruošti, bet dabar šiek tiek užtruksime, aš jau pasiunčiau pakviesti Alisą iš kaimo, kad man padėtų.

      Gideonas iššoko iš karietos ir atsisuko padėti savo nuotakai. Ji buvo tyli, išbalusi ir sutrikusi. Vyras padėjo jos ranką ant savo rankos ir paskui tebeplepančią ūkvedę nusekė į namą. Didelis prieškambaris plokštėmis iškaltomis lubomis buvo paskubomis papuoštas visžalių augalų šakomis ir pavasarinėmis gėlėmis. Gideonui suspaudė širdį: pora akivaizdžiai nesitveria džiaugsmu, kad gali priimti jaunavedžius. Pajuto, kaip suvirpėjo žmonos pirštai ant jo rankos, ir nejučia padrąsinamai ją spustelėjo.

      Dar daugiau pavasario gėlių dabino plokštėmis iškaltą saloną, kur linksmai spragsėjo židinys, o ant stalo buvo patiekta vaišių. Gideonas palaukė, kol plepioji šeimininkė stabtelėjo atsikvėpti, ir tvirtai pasakė:

      – Dėkoju, ponia Čisvik. Mes patys apsitarnausime.

      – Gerai, pone. Ir… – ji pasisuko ir pažvelgė pro langą. – Ar jūsų tarnai atvažiuoja iš paskos?

      – Ne, mes visiškai vieni.

      – Ak, na, žinoma.

      Moteris supratingai šyptelėjo ir Gideono skruostai nuraudo, jis nedrįso pažvelgti į savo kompanionę, pasidomėti, kaip tai paveikė ją, tačiau vos liko vieni, pasakė:

      – Atsiprašau. Kai Maksas pasakė, kad jūsų tarnaitė liko Martlšame prižiūrėti jūsų motinos, pagalvojau, kad ir man liokajų bus geriausia palikti namuose. O dabar šis poelgis sukelia visokių spėlionių.

      – Tokiomis aplinkybėmis spėlionės labai natūralios.

      Ramus žmonos atsakymas Gideoną šiek tiek apramino: ji bent nekels isterijos. Tačiau jam nėra ko stebėtis. Proto nesivelti į šias nesąmones jai nepakako.

      Gideonas atsakė trumpai:

      – Tos aplinkybės, kaip pavadinote, susiklostė iš esmės dėl jūsų kaltės.

      – Puikiai suprantu.

      Ji nusiėmė skrybėlę, nusimovė pirštinaites ir atsisegiojo apsiaustą. Gideonas palietė jos pečius norėdamas padėti nusivilkti, mergina įsitempė, bet jo nenusikratė. Jis stovėjo taip arti, kad užuodė jos kvepalus – subtilų pakalnučių kvapą, viliojantį pasilenkti arčiau, gal net nuberti lengvais bučinukais liauną nuogą kaklą.

      Sukrėstas tokios savo kūno reakcijos Gideonas atsitraukė. Ši mergina jam nieko nereiškia – kaip gali bent pagalvoti apie mylėjimąsi su ja? Tačiau mintis neskubėjo išblėsti, ir vyras sunerimo.

      Numetęs jos apsiaustą ant krėslo prie savo palto, jis savo skrybėlę ir pirštines padėjo šalia žmonos daiktų ant nediduko stalelio. Įkarštis vėso, ir Gideonas vis aiškiau suvokė, kokia kebli jų padėtis. Gal dar nevėlu ją ištaisyti. Jis išskubėjo iš kambario. Pamatė liokajų, skubantį koridoriumi, ir nubėgo prie paradinių durų.

      – Ar ekipažas išvažiavo? Paskubėk, vyruti!

      – Taip, pone! Kai tik jūs įėjote. Mes paėmėme bagažą, ir jie nuvažiavo, norėjo iki nakties būti kuo arčiau namų. Šią naktį nebus mėnulio.

      Gideonas atlapojo duris ir pažvelgė į tuščią kiemą.

      – Bet praėjo vos kelios minutės. Turime juos sugrąžinti. Juk turi būti koks žirgas arklidėse, kurį galėtumėte pasiųsti iš paskos.

      Sutrikęs liokajus papurtė galvą.

      – Bijau, kad ne, pone. Yra tik Besė, darbinis arklys, tačiau ji tampo vežimus ir gyvenime nėra buvusi pabalnota. Manau, kad senasis Adamas vargiai pakinkytų ją į dviratį vežimą.

      Spoksodamas į tirštėjančias sutemas Gideonas suvokė, kad susigrąžinti karietos neįmanoma.

      – Ar toli iki artimiausio miesto ar bent smuklės?

      Liokajus žiūrėjo į jį nustebęs. Gideonas suvokė, kaip jam viskas turėtų atrodyti: jaunikis nori pasprukti artėjant vestuvių nakčiai! Kad ir kaip būtų, tiesa dar nemalonesnė, todėl jis nutylėjo, palaukė, kol senukas apgalvos klausimą.

      – Čia nėra smuklės, pone, – pagaliau pasakė jis. – Ne tokia, kuri galėtų tikti jums. Ir ta pati už kokių septynių mylių link Svofamo, tačiau jūs negalite ten keliauti naktį, kai nėra mėnulio.

      – Ne, aišku, kad ne.

      Papurtęs galvą Gideonas pasitraukė nuo įėjimo ir palikęs Čisvikui uždaryti duris grįžo į saloną. Skųstis neturėjo kuo. Juk galų gale pats pasisamdė pašto karietą, o jo nurodymai buvo visiškai aiškūs: jos neprireiks dvi savaites. Ketino kaip reikiant pasimėgauti medaus mėnesiu su savo kerinčia nuotaka. O dabar buvo įstrigęs bala žino kur su jauna mergina, kurios iki šiol nebuvo matęs. Garbinga jauna dama, kad ir koks būtų jos vaidmuo šiame spektaklyje. Prakeiktas Maksas ir jo storžieviški pokštai!

      Trečias skyrius

      Gideonas grįžo į saloną ir rado Dominiką neramiai vaikščiojančią pirmyn ir atgal. Kiek galėdamas ramiau pasakė:

      – Atrodo, mudu čia įstrigome bent jau iki ryto.

      – Ar ne toks buvo jūsų sumanymas?

      Jos žvilgsnis nudegino, vyras suraukė kaktą.

      – Ne, apie tai nepagalvojau. Buvau įširdęs.

      – O dabar?

      – Dabar suprantu, kad mums geriau būtų buvę likti abatijoje, – jis patylėjo. – Pakliuvome į tikrą painiavą.

      Ji atsiduso:

      – Žinau.

      Gideonas pažvelgė į stalą.

      – Prisėskime?

      Jis palaikė žmonai kėdę galvodamas, kad jiedu atrodo kaip dvi katės, apdairiai einančios ratais viena apie kitą. Kai abu atsisėdo, Gideonas pripylė dvi taures vyno ir vieną pastūmė jai.

      – Kodėl pritarei keistam Makso planui? Nesi panaši СКАЧАТЬ