Nekaltybės amžius. Edith Wharton

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Arčer buvo drovi ir vengė sukinėtis salonuose, bet norėjo žinoti viską, kas ten dedasi. Senas jos draugas misteris Silertonas Džeksonas savo artimųjų reikalus tyrinėjo kantriai kaip kolekcininkas ir kruopščiai kaip gamtininkas, o jo sesuo, mis Sofija Džekson, kuri gyveno drauge su juo ir kurią nepasidalydami kvietėsi visi tie, kuriems nepavykdavo prisivilioti populiariojo jos brolio, parnešdavo namo smulkių paskalų nuotrupų ir jomis misteris Džeksonas užpildydavo savo dėliojamo paveikslo spragas.

      Todėl kaskart, kai nutikdavo koks įvykis, vertas misis Arčer dėmesio, ji kviesdavosi misterį Džeksoną pietų. Šios garbės sulaukdavo tik nedaugelis. Ir ji, ir jos duktė Džeinė buvo puikios klausytojos, todėl misteris Džeksonas nesiųsdavo pas jas savo sesers, o atvykdavo pats. Jeigu būtų galėjęs diktuoti visas sąlygas, mieliau būtų lankęsis tada, kai nėra Niulando – ne todėl, kad šio dvasia būtų jam svetima (klube juodu puikiausiai sutardavo), o todėl, kad senasis gandonešis kartais pajusdavo Niulando nepatiklumą, tuo tarpu damos juo niekada nesuabejodavo.

      Jeigu žemėje būtų įmanoma pasiekti harmoniją, misteris Džeksonas būtų norėjęs dar ir gerėlesnių misis Arčer vaišių. Beje, Niujorkas nuo neatmenamų laikų dalijosi į dvi dideles grupes: vienai priklausė Mingotai, Mensonai ir visas jų klanas, besirūpinantis maistu, drabužiais ir pinigais, o kitai – Arčerių, Niulandų ir fon der Leidenų padermė, kuri niekino vulgarius malonumus ir savo laisvalaikį skyrė kelionėms, sodininkystei ir grožinei literatūrai.

      Galų gale, juk neįmanoma gauti visko. Pietaudamas pas Lavelus Mingotus gauni keptos antienos, vėžlių sriubos ir rinktinių vynų, o pas Adeliną Arčer gali pasišnekučiuoti apie Alpių kraštovaizdį ir „Marmurinį Fauną“. Laimei, Arčerių madera – iš už Gerosios Vilties kyšulio. Todėl sulaukęs draugiško misis Arčer kvietimo misteris Džeksonas, kaip ir dera tikram eklektikui, kaskart sakydavo seseriai: „Po pietų pas Lavelus Mingotus mane surietė podagra, tai Adelinos dieta išeis į naudą.“ Seniai tapusi našle, misis Arčer su sūnumi ir dukra gyveno Vakarų 28-ojoje gatvėje. Viršutinis namo aukštas buvo paskirtas Niulandui, o abi moterys glaudėsi ankštuose kambarėliuose apačioje. Džiaugdamosi giedra santarve jos Vordo dėžėse augino paparčius, makramė būdu pynė rankdarbius, vilna siuvinėjo drobę, kolekcionavo Nepriklausomybės karo meto molinius glazūruotus indus, užsisakydavo žurnalą „Good Words“ ir ryte rijo Italijos realijomis alsuojančius Uidos romanus. (Labiausiai jas traukė knygos, kuriuose buvo vaizduojamas kaimo gyvenimas, aprašinėjama nuostabi gamta ir kilnūs jausmai, nors šiaip mėgo skaityti apie žmones, priklausančius aukštajai visuomenei, kurių paskatos ir įpročiai buvo joms suprantamesni. Griežtai smerkė Dikensą, kad šis „nė karto nepavaizdavo džentelmeno“, ir manė, jog Tekerėjus apie pasaulį nutuokia kur kas mažiau nei Bulveris, nors pastarasis jau pradėtas laikyti senamadišku.)

      Misis ir mis Arčer itin mėgo kraštovaizdžius. Kaip tik jais labiausiai domėjosi, jais žavėjosi kartkartėmis išvykusios į užsienį. Architektūrą ir tapybą, jų manymu, labiau tiko tyrinėti vyrams, ypač tokiems išsilavinusiems, kurie skaito Raskiną. Misis Arčer buvo kilusi iš Niulando. Motina su dukterimi, panašios lyg seserys, visų nuomone, buvo „tikros niulandietės“: aukštos, pablyškusios, šiek tiek nuolaidžių pečių, ilganosės, maloniai besišypsančios ir švelniai svajingos kaip kai kurių Reinoldso [Džošua Reinoldsas (1723–1792) – žymus anglų portretistas – vert.] portretų moterys. Jų išorinis panašumas būtų buvęs absoliutus, jeigu vyresniam amžiui būdingas apkūnumas nebūtų privertęs misis Arčer paplatinti savo juodųjų brokato suknelių, tuo tarpu rudieji ir violetiniai mis Arčer poplinai metams bėgant vis laisviau karojo ant mergaitiškos jos figūros.

      Intelekto požiūriu jų panašumas (Niulandas puikiai tai žinojo) nebuvo toks stulbinantis, nei galėjo atrodyti dėl abiem būdingo manieringumo. Ilgi bendro gyvenimo, artimumo ir abipusės priklausomybės metai nulėmė tokią pat jų žodžių atsargą ir įprotį pradėti sakinį žodžiais „mama sako“ arba „Džeinė mano“, nors ir viena, ir kita tenorėdavo pasakyti savo pačios nuomonę. Vis dėlto nesudrumsčiamas misis Arčer blaivumas tenkinosi tuo, kas visų priimta ir visiems žinoma, o Džeinę nuolat užplūsdavo audringi fantazijos šuorai, kurių šaltinis – nuslopintas romantiškas jausmingumas.

      Motina ir duktė dievino viena kitą, garbino sūnų ir brolį, o Niulandas, slapčia mėgaudamasis nežabotu jų žavėjimusi, kuris, reikia pripažinti, keldavo jam šiokį tokį nesmagumą ir net sąžinės graužatį, švelniai jas mylėjo. Galų gale, mąstė jis, visai neblogai, kai vyriškis savo paties namuose yra gerbiamas, nors jam būdingas humoro jausmas kartais versdavo suabejoti, ar tikrai yra to vertas.

      Tą pavakarę, apie kurią kalbama, Arčeris buvo visiškai įsitikinęs, kad misteriui Džeksonui būtų kur kas maloniau nematyti jo prie pietų stalo, bet turėjo savo priežasčių pasilikti namuose.

      Senis Džeksonas, žinoma, norėjo pasikalbėti apie Eleną Olenską, o misis Arčer ir Džeinė, žinoma, troško išgirsti jo pasakojimą. Niulandas visus tris šiek tiek varžė, nes jau buvo paskelbta apie jo ketinimą susigiminiuoti su Mingotų klanu, ir Arčeris, mintyse šypsodamasis, smalsiai laukė, kaip jie įveiks šitą kliūtį.

      Prie temos jie priartėjo aplinkiniu keliu, pradėję pokalbį apie misis Lemiuel Strazers.

      – Kaip gaila, kad Bofortai ją pasikvietė, – atsargiai tarstelėjo misis Arčer. – Beje, Regina visada elgiasi pagal jo komandą, o pats Bofortas…

      – Taip, kai kurių subtilybių Bofortas nesuvokia, – linktelėjo galvą misteris Džeksonas, įtariai apžiūrinėdamas keptą žuvį ir bene tūkstantąjį kartą stebėdamasis, kodėl misis Arčer virėja visada prisvilina elnienos kepsnį. (Niulandas, šiuo klausimu jau nuo seno pritariantis misteriui Džeksonui, kaskart atpažindavo tą nuostabą melancholiškai nepatenkintame jo veide.)

      – Bet kitaip nė būti negali – Bofortas toks vulgarus, – pasakė misis Arčer. – Senelis Niulandas visada sakydavo mamai: „Daryk ką nori, bet neleisk, kad mergaitės susipažintų su Bofortu.“ Tiesa, pasisukinėjęs džentelmenų draugijoje – ir čia, ir Anglijoje – jis šiek tiek apsitrynė. Tačiau viską gaubia tokia paslaptis… – ji žvilgtelėjo į Džeinę ir nutilo. Jos abi iki panagių buvo ištyrinėjusios Boforto paslaptį, bet prie žmonių misis Arčer atkakliai nuduodavo, kad tokie dalykai – ne merginų ausims. – Taip, bet toji liūdnai pagarsėjusi misis Strazers… – tęsė ji. – Silertonai, ką jūs ten apie ją pasakojote? Iš kur ji atsirado?

      – Iš rūdos kasyklų. Tiksliau, iš saliūno, esančio prie įėjimo į šachtą. Vėliau važinėjo po Naująją Angliją su „Gyvuoju panoptikumu“. O kai policija šitą verslelį užraukė, kalbama, jog gyveno… – misteris Džeksonas taip pat žvilgtelėjo į Džeinę, kurios akys po išraiškingomis blakstienomis jau pradėjo apvalėti. Apie misis Strazers praeitį ji žinojo toli gražu ne viską. – Tada… – tęsė misteris Džeksonas. (Staiga Arčeris pajuto jo nustebimą, kodėl niekas nepaaiškino liokajui, kad agurkų nevalia pjaustyti plieniniu peiliu.) – Tada atsirado Lemiuelis Strazersas. Kalbama, kad jo agentas panaudojo tos mergužėlės veidą batų tepalo reklamai – juk ji tamsi brunetė, tokio, žinote, egiptietiško stiliaus. Šiaip ar taip, jis… galų gale… jis vedė ją. – Tame misterio Džeksono pabrėžtame ir skiemenimis ištartame „galų gale“ slypėjo visa jūra užuominų.

      – Taip, tačiau šiais laikais, kai tokie papročiai, tai nieko nereiškia, – abejingai pareiškė misis Arčer.

      Tiesą sakant, šiuo metu misis Strazers nelabai tedomino damas. Itin šviežia ir intriguojanti joms buvo Elenos Olenskos tema. Net ir misis Strazers vardą misis Arčer paminėjo vien todėl, kad galėtų įterpti:

СКАЧАТЬ