Nekaltybės amžius. Edith Wharton

Чтение книги онлайн.

      – Ne, jūs tik pažiūrėkite! – šūktelėjo Lorencas Lefertsas ir staigiai nukreipė binoklį nuo scenos.

      Lorencas Lefertsas Niujorke buvo didžiausias autoritetas gero tono klausimais. Niekas kitas nepaskyrė tiek laiko šio painaus ir patrauklaus dalyko studijoms. Tačiau kad taip nuosekliai ir išsamiai jį išmanytum, vien studijų aiškiai negana.Tereikia permesti žvilgsniu Lefertsą, nuo iškilios, aukštos kaktos ir nuostabių šviesių ūsų linkio iki lakiniais bateliais apautų ilgų kojų priešingame jo elegantiškos posausės figūros poliuje, kad suprastum: žmogui, kuris moka taip atsainiai dėvėti šitokius brangius drabužius ir būdamas tokio aukšto ūgio geba taip tingiai ir grakščiai judėti, geras tonas – įgimta savybė. Pasak vieno jauno Lefertso gerbėjo, „jeigu kas ir gali patarti, kada tinka dėvėti fraką, o kada smokingą, tai nebent Laris Lefertsas.“ O dėl balinių batelių ar lakuotų batų jo autoritetas buvo neginčytinas.

      – Dieve, – pasakė jis ir tylomis perdavė binoklį senajam Silertonui Džeksonui.

      Pasekęs Lefertso žvilgsnį Niulandas Arčeris suprato, kad šią nuostabą sukėlė misis Mingot ložėje pasirodęs visai naujas asmuo. Tai buvo grakšti jauna moteris, kiek žemesnė už Mėją Veland, tirštomis kaštoninėmis garbanomis, ties smilkiniais suspaustomis siauru briliantiniu lankeliu. Dėl šukuosenos ir mėlynos aksomo suknelės, aukščiau liemens mažumėlę teatrališkai sujuostos diržu su didele senoviška sagtimi, moteris, kaip sakydavo tais laikais, buvo šiek tiek à la Josephine. Taip neįprastai vilkinti dama, regis, visai nepastebėjo savo aprangos sukelto susidomėjimo. Gal kokią minutę pastovėjusi ložėje ji pareiškė misis Veland abejojanti, ar verta jai užimti paskutinę vietą dešiniajame kampe priekyje, tada lengvai šyptelėjusi nusileido pastarosios įkalbinėjimams ir atsisėdo šalia jos brolienės misis Lavel Mingot, kuri buvo įsitaisiusi kairiajame kampe.

      Misteris Silertonas Džeksonas grąžino Lorencui Lefertsui binoklį. Visas klubas instinktyviai grįžtelėjo laukdamas, ką pasakys senis, nes misteris Džeksonas buvo toks pat didis šeimos ryšių žinovas, kaip Lorencas Lefertsas – gero tono specialistas. Jis buvo nuodugniai ištyrinėjęs visas Niujorko genealoginių medžių atšakas ir galėjo ne tik išaiškinti tokį sudėtingą klausimą kaip Mingotų (per Torlių šeimą) ir Pietų Karolinos Dalasų giminystės laipsnis arba Filadelfijos Torlių vyresniosios kartos giminystės ryšiai su Olbanio Čiversais (nieku gyvu nesupainioti su Mensono Čiversais iš Universiteto aikštės), bet taip pat išvardyti svarbiausius skiriamuosius kiekvienos šeimos bruožus, tokius kaip jaunesniosios Lefertsų kartos (tų iš Long Ailendo) fantastiškas šykštumas, lemtingas Rašvortų polinkis į itin kvailas santuokas arba dvasios negalia, kertanti kas antrą Olbanio Čiversų kartą, dėl kurios niujorkietės jų giminaitės atsisako už jų tekėti – jeigu neminėsime katastrofiškų pasekmių susilaukusios nelaimingosios Medoros Menson santuokos, kuri, kaip visi žino… Beje, jos motina buvo iš Rašvortų.

      Be šito genealoginių medžių miško, tarp įdubusių misterio Silertono Džeksono smilkinių po švelnia žila ševeliūra tilpo didžiumos paslaptingų ir skandalingų istorijų, pastaruosius penkiasdešimt metų rusenusių po ramiu Niujorko aukštuomenės paviršiumi, sąvadas. Jo žinios buvo tokios išsamios, o atmintis tokia aštri, kad manyta jį esant vieninteliu žmogumi, galinčiu papasakoti jums, kas iš tikrųjų yra bankininkas Džulijus Bofortas arba kas nutiko gražuoliui Bobui Spaiseriui, senosios misis Menson Mingot tėvui, kuris taip paslaptingai pradingo – kartu su solidžia jam patikėtų pinigų suma – nepraėjus nė metams po vestuvių, tą pačią dieną, kai žavioji ispanų šokėja, audrinusi lūžtančią senosios operos Artilerijos gatvėje salę, išplaukė į Kubą. Tačiau šias paslaptis – kaip ir daugybę kitų – misteris Džeksonas laikė po devyniais užraktais, nes aštri lyg skustuvas garbės samprata draudė jam pagarsinti svetimas nuodėmes. Kita vertus, jis puikiai suprato, kad patikimo žmogaus reputacija daug kartų padidina galimybes sužinoti viską, kas jį domina.

      Štai kodėl žiūrėdama, kaip misteris Silertonas Džeksonas grąžina Lorencui Lefertsui binoklį, visa klubo ložė įsitempė ir sustingo laukdama. Kurį laiką žydromis pavandenijusiomis akimis iš po seniokiškų, gyslelėmis išvagotų vokų jis tylomis tyrinėjo pagarbiai žvelgiančius į jį vyrus, tada mąsliai peštelėjo ūsą ir ramiai pasakė:

      – Nemaniau, kad Mingotai išdrįs taip toli nueiti.

      II

      Šis trumputis epizodas Niulando Arčerio širdyje sukėlė kažkokią keistą sumaištį.

      Buvo pikta, kad ložė, kurioje tarp savo motinos ir tetos sėdėjo jo sužadėtinė, sulaukė tokio didelio vyriškosios Niujorko dalies dėmesio. Jis ne iškart atpažino damą, vilkinčią ampyro stiliaus suknele, ir nesusigaudė, kodėl jos pasirodymas taip sujaudino garbiąją draugiją. Tada protas ūmai nušvito ir Arčeris užsiplieskė apmaudu. Ką gi, gryniausia tiesa – kas galėjo pamanyti, kad Mingotai išdrįs taip toli nueiti?!

      O jie ėmė ir išdrįso. Dar ir kaip išdrįso, nes Arčeriui už nugaros pašnibždomis ištartos pastabos nebeleido abejoti, kad ta jauna moteris – Mėjos Veland pusseserė, kuri šeimoje visada buvo vadinama tik „vargšele Elena Olenska“. Arčeris žinojo, kad prieš porą dienų ji netikėtai atvyko iš Europos. Jis netgi išklausė – ne itin smerkdamas – misis Veland pasakojimą apie tai, kaip ji aplankė „vargšelę Eleną“, kuri apsistojo pas senąją misis Mingot. Šeimos solidarumą Arčeris vertino palankiai, ir vienas iš Mingotų bruožų, kuriuo jis ypač žavėjosi, buvo jų nuostata visada ryžtingai ginti negausias avis paklydėles, atsiradusias nepriekaištingoje jų kaimenėje. Nepiktas kilnios prigimties jaunuolis džiaugėsi, kad apsimestinis drovumas nesutrukdė būsimajai jo žmonai pamaloninti – žinoma, namų aplinkoje – nelaimingąją pusseserę. Tačiau priimti grafienę Olenską šeimos rate – viena, o išstatyti ją visuotinei apžiūrai, juoba operoje, toje pačioje ložėje su mergina, kurios sužadėtuvės su juo, Niulandu Arčeriu, bus paskelbtos po kelių savaičių – visai kas kita. Taip, jis visiškai pritarė senajam Silertonui Džeksonui – neįtikėtina, kad Mingotai išdrįso taip toli nueiti!

      Suprantama, jis žinojo: kam ryšis vyras (Penktosios aveniu apylinkėse), tam ryšis ir šeimos galva, senoji misis Menson Mingot. Jis visada žavėjosi arogantiška ir valdinga sene: juk ji – tik iš Steiteno salos kilusi Katerina Spaiser, kurios tėvas paslaptingomis aplinkybėmis užsitraukė nenuplaunamą gėdą, o ji pati, neturėdama nei pinigų, nei padėties visuomenėje – tų būtinų gyvenimo palydovų, kurie priverčia visus apie tai pamiršti, vis dėlto įstengė vedybų saitais susisieti su turtingos Mingotų atšakos galva, išleisti dvi savo dukteris už „užsieniečių“ (italų markizo ir anglų bankininko) ir – įžūlumo viršūnė! – pasistatydinti namus iš gelsvo akmens (kai rudasis kalkakmenis buvo toks pat privalomas kaip frakas vakariniuose priėmimuose) apleistoje dykvietėje netoli Centrinio parko.

      Senosios misis Mingot „užsienietės“ dukterys tapo legenda. Jos nė karto neparvažiavo namo aplankyti motinos, ir ši, kaip dauguma gyvu protu ir stipria valia apdovanotų, bet į nejudrų gyvenimo būdą ir nutukimą linkusių žmonių, filosofiškai susitaikė su būtimi tarp keturių sienų. Tačiau gelsvasis namas (pasak gandų, pastatytas mėgdžiojant Paryžiaus aukštuomenės rūmus) buvo regimas jos dvasinės nepriklausomybės įrodymas, ir ji viešpatavo jame tarp ikirevoliucinių baldų ir Liudviko Napoleono laikų suvenyrų iš Tiuilri (kur ji pati spindėjo savo brandos metais) taip nerūpestingai, tarytum nieko ypatinga gyventi už 34-osios gatvės [už 34-osios gatvės gyveno prastuomenė – vert.]. arba įsistatyti name prancūziškus langus, atsidarinančius kaip durys, užuot pasirinkus kaip įprasta – pakeliamuosius.

      Visi (taip pat СКАЧАТЬ