Nekaltybės amžius. Edith Wharton

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ žiūrėdama į veidrodį matė raukšlių beveik nepaliestą tvirto, rausvai balto kūno glotnybę, kurios centre, tarsi laukdamas, kol bus atkastas, glūdėjo mažas veidukas. Daugiapakopis pagurklis terasomis leidosi į svaigulingas vis dar baltutėlės krūtinės gelmes, dengiamas tokio pat baltutėlio muslino, prilaikomo sagės su miniatiūriniu velionio misterio Mingoto portretu, o aplinkui ir žemiau per talpaus krėslo kraštus plūdo juodo šilko bangos, ant kurių keterų tarsi žuvėdros baltavo dvi mažutės rankos.

      Sunki kūno našta jau seniai nebeleido misis Menson Mingot nei nusileisti, nei pakilti laiptais, ir ji, pagarsėjusi laisvomis pažiūromis, priėmimams skirtus kambarius perkėlė į viršų, o pati (įžūliai pamynusi visas Niujorke priimtas padorumo taisykles) įsikūrė pirmame aukšte. Sėdėdami šalia jos prie svetainės lango, pro niekada neuždaromas, geltonomis siuvinėtomis portjeromis padabintas duris jūs nustebę pamatysite miegamąjį: didžiulę žemą lovą, apmuštą lyg kokia sofa, ir tualetinį staliuką su lengvabūdiškais apvadėliais ir veidrodžiu paauksuotais rėmais.

      Misis Mingot svečius žavėjo ir stulbino šitoks užsieninis kambarių išdėstymas, primenantis scenas iš prancūziškų romanų ir namus, kur jau pati architektūra skatina tokioms nedorybėms, apie kokias tyraširdis amerikietis nedrįstų nė pagalvoti. Kaip tik taip pasileidusiame Senajame Pasaulyje gyveno moterys, turėjusios meilužius: butuose, kur visi kambariai yra viename aukšte, nepadorioje kaimynystėje vienas su kitu – kaip ir aprašyta tose knygose. Mintis, kad misis Menson Mingot nepriekaištingą savo gyvenimą galėtų leisti aplinkoje, stačiai sukurtoje meilės malonumams, Niulandui Arčeriui kėlė juoką (vaizduotėje jos miegamąjį jis buvo pavertęs meilės scenų iš „Ponas de Kamoras“ veiksmo vieta), bet jis buvo įsitikinęs, – ir netgi žavėjosi tokia galimybe, – jog jeigu šiai bebaimei moteriai prireiktų meilužio, ji beregint jį įsitaisytų.

      Visų džiaugsmui, per jaunikio ir nuotakos vizitą grafienės Olenskos jos tetulės svetainėje nebuvo. Pasak misis Mingot, ji nusprendė pasivaikščioti, nors vaikštynės šitokią giedrą, saulėtą dieną, ir dar tokiu metu, kai visi važinėja po parduotuves – labai nedelikatus susikompromitavusios moters poelgis. Kita vertus, jiems neteko pasijusti nejaukiai ir būgštauti, kad nelaiminga jos praeitis galėtų mesti ant saulėtos jų ateities niūrų šešėlį. Vizitas, kaip ir reikėjo tikėtis, praėjo sklandžiai. Senoji misis Mingot labai džiaugėsi sužadėtuvėmis, kurias seniai buvo numatę ir šeimos taryboje palaiminę akylieji giminaičiai, o sužadėtuvių žiedas su stambiu safyru, įstatytu į nematomus laikiklius, galutinai ją sužavėjo.

      – Žinoma, šiuose naujoviškuose aptaisuose akmuo atrodo efektingiau, bet akims, pripratusioms prie senovės, jis gali pasirodyti nuogas, – supračiu žvilgsniu pamaloninusi būsimąjį žentą paaiškino misis Veland.

      – Akims, pripratusioms prie senovės? Ar tik ne mano akis, brangute, turi omenyje? Man patinka visa, kas nauja, – pareiškė pramotė ir pakėlė akmenį prie savo žvitrių mažučių, niekada akinių neregėjusių akyčių. – Labai gražu, – pridūrė grąžindama žiedą, – labai prabangu. Teisybė, mano laikais pakakdavo ir perlais apkraštuotos kamėjos. Bet juk ranka puošia žiedus, brangusis misteri Arčeri, ar ne tiesa? – ji pamosavo miniatiūrine rankele su aštriais nagiukais ir riebalų klostėmis, kurios lyg dramblio kaulo apyrankės gaubė jos riešus. – Mėjos rankos stambios, – nuo to dabartinio sporto išplatėja sąnariai, – bet oda balta. O kada vestuvės? – pertraukė pati save ir pažvelgė Arčeriui į veidą.

      – Ak… – sumurmėjo misis Veland, o jaunikis nusišypsojo nuotakai ir atsakė:

      – Kuo greičiau – jeigu jūs, misis Mingot, mane paremsite.

      – Mama, reikia duoti laiko, kad jie geriau vienas kitą pažintų, – nutaisiusi veide tokiai progai tinkamą abejonę atrėmė misis Veland. Tačiau pramotė paprieštaravo:

      – Pažinti vienas kitą? Kokie niekai! Niujorke visi ir taip nuo amžių vienas kitą pažįsta. Leisk jaunuoliui gyventi savo galva, nelauk, kol šampanas nusivadės. Tegul susituokia iki Didžiojo pasninko. Dabar kiekvieną žiemą būgštauju susigriebti plaučių uždegimą, o taip noriu surengti vestuvių pusryčius.

      Ši vienu atsikvėpimu išrėžta tirada buvo sutikta su džiaugsmo, nuostabos arba dėkingumo išraiška veiduose ir pokalbis jau buvo bevirstąs lengvais pajuokavimais, kai staiga atsivėrė durys ir į kambarį su skrybėlaite ir kailine pelerina įžengė grafienė Olenska, o įkandin jos visai netikėtai – Džulijus Bofortas.

      Kol pusseserės džiugiai sveikinosi, misis Mingot ištiesė bankininkui mažutę baltą ranką:

      – A, Bofortas! Kokia reta garbė! – ji turėjo keistą užsienietišką įprotį vadinti vyrus pavardėmis.

      – Džiaugiuosi jus matydamas, mielai užsukčiau dažniau, – šiek tiek arogantiškai atsakė svečias. – Esu amžinai užsiėmęs, bet štai Medisono skvere sutikau grafienę Eleną ir ji maloniai leido palydėti ją namo.

      – Ak, tikiuosi, kad dabar, kai Elena su mumis, namuose taps linksmiau! – žaviai akiplėšiškai šūktelėjo misis Mingot. – Sėskitės, Bofortai, sėskitės! Traukite artyn geltonąjį krėslą ir kad jau esate čia, klokite šviežiausius gandus. Kalbama, kad jūsų pokylis labai nusisekė. Esą jūs pakvietėte misis Lemiuel Strazers. Na na, aš taip pat norėčiau pamatyti tą būtybę.

      Ji jau pamiršo apie savo giminaičius, kurie, lydimi Elenos Olenskos, patraukė į prieškambarį. Senoji misis Mingot žavėjosi Džulijumi Bofortu, nes juodu buvo panašūs ir šalta arogancija, ir panieka aukštuomenės nuostatoms. Dabar ji nekantravo sužinoti, kas privertė Bofortus pirmą kartą pasikviesti misis Strazers, „Lemiuelio Strazerso batų tepalo“ savininko našlę, kuri prieš metus, po ilgai trukusio prisistatymo Europos visuomenei ritualo, sugrįžo į Niujorką ir pradėjo šturmuoti šitą neįveikiamą mažutę tvirtovę.

      – Žinoma, jeigu judu su Regina ją pasikvietėte, vadinasi, viskas gerai. Taip, mums reikia šviežio kraujo ir šviežio kapitalo… Kalbama, kad ji vis dar labai daili, – pareiškė kraugerė senė.

      Kol misis Veland ir Mėja prieškambaryje siaustėsi į savo kailinius, Arčeris pastebėjo, kad grafienė Olenska žvelgia į jį klausiamai šypsodamasi.

      – Jūs, be abejo, jau žinote apie mudu su Mėja, – pasakė jis, neryžtingu šypsniu atsakydamas į jos žvilgsnį. – Mėja supyko, kad nepranešiau jums apie tai vakar operoje. Ji įpareigojo mane pasakyti jums apie mūsų sužadėtuves, bet ten buvo tiek žmonių, kad aš tiesiog negalėjau…

      Šypsena grafienės Olenskos akyse užgeso ir liko tik lūpose. Arčeriui ji pasirodė esanti visai jaunutė mergaitė, labai panaši į tamsiaplaukę jo vaikystės Eleną Mingot.

      – Taip, aš žinau. Ir labai džiaugiuosi. Žinoma, minioje apie tokius dalykus nekalbama.

      Damos pasuko prie laukujų durų ir grafienė ištiesė Arčeriui ranką.

      – Iki pasimatymo. Prie progos užsukite manęs aplankyti, – ištarė ji, vis dar žiūrėdama į Arčerį.

      Važiuodami karieta Penktąja aveniu jie išsijuosę dantinėjo misis Mingot – jos garbų amžių, protą ir visas įstabias būdo savybes. Apie Eleną Olenską niekas neištarė nė žodžio, bet Arčeris žinojo, kokios mintys sukasi misis Veland galvoje: „Elena padarė didelę klaidą, kad vos atvykusi jau kitą dieną vaikštinėja Penktąja aveniu pačiu judriausiu metu… Ir dar Džulijaus СКАЧАТЬ