Beribis Dangus. David Charles Manners

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ir užuojauta, ir abejingumas. Šviesa ir tamsa. Grožis ir kančios. Džiaugsmas ir skausmas. Gyvenimas ir mirtis.“

      Buvau priblokštas. Manęs taip nemokė. Man sakė, kad gėris ir grožis yra gerai. Konfliktai ir kančios – blogai. Džiaugsmas ir gyvenimas – gerai. Skausmas ir mirtis – blogai.

      „Matai, brolau, tik išmokus sutarti su šiomis priešybėmis tiek savyje, tiek gyvenime, pasireiškia mokša – suvokimas, kad turime viską, ko reikia pilnatvei, viską, kad būtume tokie, kokie galime būti.“

      Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo Kušalo Magaro.

      Įdomu, ar jis įtarė, kokia audra kilo mano širdyje ir mintyse.

      XX skyrius

      Tradicijos sekėjai išsiskiria iš kitų ne savo „šventu“ elgesiu ar apdarais, o besąlygišku švelnumu, pagarba ir tikra meile.

KUSHAL MAGAR

      Samuelis išgriebė du virtus kiaušinius iš puodo ir įmetė juos į kibirą šalto lietaus vandens. Kušalas Magaras liepė mums nugvelbti juos iš jo vištų, kad turėtume ką užkąsti ilgoje kelionėje miesto link. Dar jis mums įdėjo didžiulę papają ir kekę bananų, kuriuos jam atnešė vienas kaimietis, atsidėkodamas už sveikatinamąsias procedūras.

      „Taigi ką aš dabar turėčiau daryti? – paklausiau sunerimęs, kad tuoj turėsiu išvykti. Puikiai žinojau, kad mano leidimas pasilikti kalnų regione tuoj nebegalios, o pratęsti jo negalėsiu, tačiau nesijaučiau pasiruošęs. – Vis dar turiu klausimų – daug klausimų! Aš net nesu tikras, ar prisiminsiu bent pusę to, ką čia sužinojau!“

      „Mūsų gyvenimo tėkmę keičia mums kylantys klausimai – taigi, viskas gerai, – nusišypsojo jis. – Ir ko gi tau dar reikia? Išmanai ir bhavaną – protingus ketinimus, ir purušarthą – gyvenimo tikslus.“

      „Betgi sakėte, kad tai tik pati pradžia!“ – neatlyžau.

      „Taip, puiki pradžia – ir labai dažnai būtent į ją galiausiai sugrįžtame. Todėl apmąstyk savo minčių, žodžių ir veiksmų tikslus. Nepamiršk keturių gyvenimo tikslų. Pradėk tik tai, ką galėsi suprasti ir ką galėsi padaryti. Visa kita nėra taip svarbu.“

      Priėjo Samuelis, nešinas rūpestingai suvyniotu maistu. Jis netgi buvo užvirinęs vandens, kurio atsitempė iš slėnyje veržliai čiurlenančio upelio.

      „Mums jau tikrai metas, dadžū“, – paskubino jis mane.

      Kai priėjau padėti jam surinkti mūsų mantą, Samuelis pakuždomis paklausė, ar neturėčiau ko nors padovanoti šeimininkui ir taip parodyti savo pagarbą.

      „Aišku, tikras Tradicijos mokytojas dalijasi savo žiniomis ne dėl asmeninės naudos, – užtikrino jis mane. – Ne dėl reputacijos ar turtų. Tačiau mūsų kultūroje pagarbu ir mandagu ką nors duoti šamanui-dadžū, nes šamanai neturi jokių pajamų.“

      „Betgi negalime atiduoti jam maisto, kuriuo jis mus pavaišino! – sušnypščiau jam į ausį. – Tuomet ką jam duoti? Pinigų?“

      Samuelis gūžtelėjo pečiais.

      Pasirausiau švarko kišenėje ir išsitraukiau šimto rupijų kupiūrą.

      „Šito daugiau nei gana, – nusprendė Samuelis. – O gal turi smulkių?“

      Apsirengiau kelnes ir linktelėjau.

      „Šimtas yra pabaiga, – paaiškino jis. – O šimtas vienas – pradžia!“

      Čia iš kiekvieno pokalbio galima ką nors sužinoti. Vis dar turėčiau iš šių žmonių pasimokyti jautrumo ir pagarbos. Priėjau prie šventyklos durų ir į mažą medinį dubenėlį prie altoriaus įdėjau savo auką, kurios vertė buvo tik kiek daugiau nei vienas svaras sterlingų.

      Atsisukau į Kušalą Magarą, kuris jau stovėjo prie dulkėto keliuko, žyminčio mūsų ilgos kelionės namo pradžią. Iš lėto, nes nenorėjau išvykti, priėjau, nusilenkiau, pridėdamas dešiniąją ranką sau prie širdies, jam prie pėdų ir vėl sau prie širdies – taip vaikai šiuose kalnuose išreiškia pagarbą savo tėvams. O jis laimindamas uždėjo savo rankas man ant galvos ir į abi ausis sukuždėjo srautą skiemenų, užliejusių mane šių milžiniškų viršūnių ramybe.

      Šamanas priglaudė savo galvą prie manosios.

      „Nuo šios dienos, brolau, stenkis atkurti pusiausvyrą savyje ir aplinkiniame pasaulyje vadovaudamasis protingu tikslu. Mokykis išminties, kasdien nagrinėdamas gyvenimo tikslus, ir nepamiršk dėkingumo. Išsilaisvink iš tinginystės ir apatijos, bet kartu nevergauk nei darbui, nei pramogoms. Leisk sau patirti malonumų, bet nepamiršk saiko valgydamas ir gerdamas, lytiškai santykiaudamas ir miegodamas.“

      Nusišypsojau. Ir kaip jam pavyksta perskaityti mano mintis taip stebėtinai tiksliai?

      „Kalbėk nuoširdžiai, nemeluok, kitus paskatink, bet niekada nepeik. Nesigirk, ką gero padarei, ir neatskleisk tau patikėtų paslapčių. Ir pamąstyk, kas tave įkvepia gerai gyventi ir mylėti.“

      Nė kiek neabejojau, kad galvosiu tik apie Kušalą Magarą.

      „Išlik atsidavęs savo mokytojams, kad ir kas jie būtų, kad ir kur gyventų, – pridūrė plačiai nusišypsodamas. – Bet svarbiausia, brolau, visada rinkis būti laimingas.“

      Trečioji dalis

      XXI skyrius

      Vedų žinios gali būti įgyjamos už pinigus ar užėmus tam tikrą padėtį visuomenėje, bet tantrinė išmintis nepriklauso nei nuo turtų, nei nuo privilegijų.

KALNŲ POSAKIS

      Grįžęs namo į savo paprastą šeiminį gyvenimą Anglijoje, pradėjau abejoti ryšiu, kurį maniausi užmezgęs su tuo Himalajų šamanu degančiomis akimis. Nors vis dar puikiai prisiminiau jo stiprią arbatą ir įžvalgią išmintį ir netgi kartais regėjau ją sapnuose, suabejojau, ar buvau supratęs jo žodžių prasmę.

      Visada maniau, kad sugebu įsiminti naują informaciją, tačiau dabar mane apniko abejonės – galbūt po tiek laiko bei tokių aukščio svyravimų mano prisiminimai išsikreipė? Nors visa širdimi troškau patikėti šamano žodžiais, kad praktinė išmintis svarbesnė nei protinė veikla, o ir išlieka ilgiau, dabar, kaip įprasta mano kultūroje, pasinėriau į „knyginius“ mokslus, siekdamas paprasčiausiai patenkinti savo smalsumą.

      Tačiau pirmasis mano bandymas nebuvo sėkmingas. Knygyne rastos knygos apie tantrą nė iš tolo nepriminė Kušalo Magaro kalnų Tradicijos. Todėl pasinėriau į akademinių bibliotekų tylą, viliojusią mane visą gyvenimą. Netgi išdrįsau nueiti į universiteto profesorių paskaitas, jie visi skyrė man savo laiko, pasidalijo žiniomis ir visuomenėje mažai žinomos literatūros sąrašais.

      Taip leidausi į įtikinamos pradžios paieškas, nes Indijoje supratau, kad šaivinio tantrizmo tradicija perduodama iš kartos į kartą jau kokius aštuoniolika tūkstančių metų – vadinasi, jos ištakų reikėtų ieškoti paskutiniojo ledynmečio pabaigoje. Tarsi tikėdamasis įrodymų, kad gerasis šamanas ir mano patirtis kalnuose tikri, nudžiugau СКАЧАТЬ