Bendravardis. Jhumpa Lahiri
Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Bendravardis - Jhumpa Lahiri страница 15

Название: Bendravardis

Автор: Jhumpa Lahiri

Издательство: Vagos prekyba

Жанр: Современная зарубежная литература

Серия:

isbn: 978-5-415-02412-4

isbn:

СКАЧАТЬ Gogoli, – pasakė jis, pakėlęs sūnaus smakrą pirštu. – Tu dabar esi didelis berniukas. Nereikia ašarų.

      Ponia Lapidus nesuprato nė žodžio, tačiau klausėsi atidžiai ir vėl išgirdo vardą „Gogolis“, tad brūkštelėjo jį sau pieštuku ant registravimo lapelio.

      Ašokas padavė vaikui priešpiečių dėžutę ir neperpučiamą striukę, jei oras atšaltų. Paskui padėkojo poniai Lapidus.

      – Būk geras, Nikhilai, – palinkėjo tėvas sūnui angliškai ir, kiek padvejojęs, išėjo.

      Kai vaikas ir direktorė liko vieni, ji paklausė:

      – Ar džiaugiesi, kad pradėjai lankyti pradinę mokyklą, Gogoli?

      – Tėvai nori, kad mokykloje mane vadintų kitu vardu.

      – O ko nori tu, Gogoli? Ar nori, kad tave vadintų kitu vardu?

      Patylėjęs, jis pakratė galvą.

      – Ar tai reiškia, kad nenori?

      Berniukas linktelėjo.

      – Taip.

      – Tuomet sutarta. Ar gali užrašyti savo vardą ant šito lapelio?

      Gogolis paėmė pieštuką, tvirtai suspaudė jį pirštais ir parašė vienintelį žodį, kurį buvo išmokęs rašyti mintinai, tik iš susijaudinimo raidę „l“ parašė atbulai.

      – Kokia graži tavo rašysena, – pagyrė ponia Lapidus, suplėšė seną registravimo lapelį ir paprašė ponios Maknab atspausdinti naują. Paskui, paėmusi Gogolį už rankos, nusivedė koridoriumi, kurio grindys buvo išklotos kilimais, cementinės sienos nudažytos. Atidariusi klasės duris, direktorė pristatė naujoką jo mokytojai panelei Votkins. Ši plaukus buvo susipynusi į dvi kasas, vilkėjo darbinį chalatą ir buvo įsispyrusi į klumpes. Klasėje aibė mokinių turėjo maloninius vardus. Andrius buvo vadinamas Endžiu, Aleksandra – Sende, Viljamas – Biliu, Elžbieta – Lize. Gogolio tėvai mokėsi visiškai kitokioje mokykloje – būdami maži, jie rašydavo parkeriais, privalėdavo juodai nublizginti savo batus, naudotis sąsiuviniais, atsiliepti šaukiami tinkamais vardais ir į vyresnius žmones kreiptis „pone“ ar „ponia“. O Amerikos mokykloje rytais vaikai turėdavo pirmiausia prisiekti ištikimybę Amerikos vėliavai. Tai buvo vienintelis oficialus ritualas. Likusią dienos dalį jie praleisdavo sėdėdami prie apskrito bendro stalo, gerdami limonadą, valgydami sausainius ir nusnausdami ant oranžinių pagalvėlių, išmėtytų ant grindų. Pasibaigus pirmai dienai mokykloje, berniukas grįžo namo su tėvams skirtu laišku nuo ponios Lapidus, sulankstytu ir prikabintu sankabėlėmis prie virvutės ant kaklo. Laiške ji paaiškino, kad mokykloje jų sūnus bus vadinamas Gogoliu, nes jam toks vardas labiau patinka. O kas patinka tėvams? Ašima ir Ašokas nusistebėjo linguodami galvomis. Tačiau nė vienas iš jų nenorėjo sunkinti padėties, jiems nebuvo kitos išeities, tik paklusti.

      Taip prasidėjo formalus Gogolio lavinimas. Šiurkštaus gelsvo popieriaus lapų viršuje jis užrašydavo maloninį savo vardą, abėcėlę didžiosiomis ir mažosiomis raidėmis. Jis mokėsi sudėti ir atimti, pasakyti paraidžiui pirmuosius žodžius. Ant vadovėlių aplankalų vaikas palikdavo savo ženklą – žemiau kitų vardų eilės antro numerio pieštuku užrašydavo ir savo vardą. Per mėgstamiausias dailės pamokas molinių puodelių ir dubenėlių dugnus Gogolis išraižydavo sąvaržėle. Priklijavęs nevirtų makaronų ant kartono, pasirašydavo po paveikslu riebiu teptuku. Kasdien jis atnešdavo motinai po kūrinį, kurį ši išdidžiai pakabindavo ant šaldytuvo durelių. Dešiniajame kūrinių kampe berniukas pasirašydavo „Gogolis G“, tarsi mokykloje būtų reikėję jį atskirti nuo kito Gogolio.

      Gegužės mėnesį gimė jo sesutė. Šįkart gimdymas praėjo greitai. Vieną šeštadienio rytą, klausydamiesi bengalų dainų per magnetofoną, Ašokas ir Ašima sumąstė nuvažiuoti į sendaikčių turgų kaimynystėje. Gogolis pusryčiams valgė vaflius su ledais, mintyse trokšdamas, kad tėvai išjungtų magnetofoną ir jis galėtų girdėti animacinius filmukus, kuriuos žiūrėjo. Staiga jo motinai nutekėjo vandenys. Tėvas išjungė muziką ir paskambino Dilipui ir Majai Nandžiams, kurie gyveno priemiestyje ir buvo pasiekiami per dvidešimt minučių. Jie taip pat jau augino mažą berniuką. Paskui Ašokas paskambino kaimynei poniai Merton ir ji pasisiūlė pabūti su Gogoliu, kol atvažiuos Nandžiai. Tėvai buvo paruošę Gogolį arėjančiam įvykiui, tačiau kai pasirodė ponia Merton su savo mezginiu, jis pasijuto paliktas likimo valiai ir jau nebenorėjo žiūrėti filmukų. Stovėdamas ant laiptelio prie paradinių durų, vaikas žiūrėjo, kaip jo tėvas padeda motinai įlipti į automobilį ir kaip jie mojuoja jam nuvažiuodami. Norėdamas, kad laikas greičiau prabėgtų, berniukas nupiešė save, tėvus ir naują jų šeimos narį, stovinčius eilute priešais namą. Jis nepamiršo motinai ant kaktos nupiešti tašką, tėvui – akinius, o ant plokštėmis iškloto grindinio priešais namą – žibinto stulpo. Ponia Merton, pažvelgusi pro jo petį, tarė:

      – Labai panašu, tikra kopija.

      Tą vakarą Maja Nandi, kurią Gogolis vadindavo maše Maja, lyg ji būtų tikra jo motinos sesuo, šildė jam atneštą vakarienę, kai paskambino tėvas ir pasakė, jog jau gimė kūdikis. Kitą dieną Gogolis pamatė motiną, sėdinčią kampe ant lovos su plastikine apyranke ant riešo ir pilvu, kuris jau nebebuvo kietas ir apvalus. Pro didelį langą jis išvydo miegančią seserį – ji gulėjo mažoje stiklinėje lovelėje ir vienintelė iš visų naujagimių buvo su tankiais juodais plaukučiais ant galvytės. Berniukas atsigėrė sulčių ir suvalgė pudingą nuo motinos padėklo. Paskui droviai padavė motinai nupieštą paveikslą. Po paveikslo figūromis jis užrašė savo vardą, ma ir baba. Tik po naujagimio atvaizdu nieko neužrašė.

      – Nežinojau kūdikio vardo, – pasiteisino Gogolis. Tėvai jam pasakė. Tąkart Ašima ir Ašokas buvo pasirengę, pasirašę berniukų ir mergaičių vardų. Jie jau pasimokė su Gogoliu, žinojo, kad Amerikos mokyklose niekas nepaisys tėvų norų ir užregistruos vaiką maloniniu vardu. Jie nusprendė, kad, norėdami išvengti tokios painiavos, turi atsisakyti maloninio vardo – taip jau pasielgė dauguma jų draugų bengalų. Tad tinkamas ir maloninis jų dukters vardas buvo tas pats – Sonali, ir jis reiškė „auksinė“.

      Po dviejų dienų, grįžęs iš mokyklos, Gogolis rado namie motiną, dėvinčią ne sarį, o chalatą, ir pirmą kartą pamatė pabudusią sesutę. Ji buvo aprengta rausva pižamyte, paslėpusia jos rankytes ir kojytes, ir rausva kepuryte, parišta po kakliuku ir įrėminusia apvalų kaip mėnulis jos veiduką. Tėvas taip pat buvo parėjęs. Tėvai pasodino Gogolį svetainėje ant sofos, padėjo jam ant kelių Sonali, liepė priglausti ją prie krūtinės, o ranka prilaikyti galvytę. Tada tėvas nufotografavo juos nauju 35 mm juostos nikono fotoaparatu. Langinės buvo truputį pakeltos, į kambarį sklido sodri popiečio šviesa.

      – Labas, Sonali, – pasisveikino Gogolis, žvelgdamas žemyn į sesutės veiduką, paskui į objektyvą. Sonali vardas buvo užrašytas mergaitės gimimo liudijime ir turėjo lydėti ją visą gyvenimą, tačiau namuose visi pradėjo ją šaukti Sonu, paskui Sona ir pagaliau Sonia. Šis vardas suteikė mergaitei pasaulio pilietės statusą ir susiejo su broliu rusiška gija. Toks vardas populiarus ir Europoje, ir Pietų Amerikoje. Vėliau taip bus vadinama italė Indijos ministro pirmininko žmona. Iš pradžių Gogolis nusivylė, kad negali žaisti su sesute, nes ji visą laiką tik miega, teršia vystyklus ir verkia. Bet paskui mergytė pradėjo atsiliepti, kai jis pakutendavo jos pilvuką arba pastumdavo ant sūpynių, triukšmingai paleidžiamų pasukus rankeną, arba imdavo guguoti, kai jis šūktelėdavo: „Ku-kū!“ Gogolis padėdavo motinai maudyti СКАЧАТЬ