Bendravardis. Jhumpa Lahiri

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      – Atsiprašau, – stumdama vežimėlį pro susigrūdusius žmones puolė spraustis Ašima.

      – Ponia, – pasakė kažkas, jai lipant ant platformos, – jūsų daiktai.

      Kai suprato savo klaidą, metro durys užsidarė ir traukinys lėtai nuvažiavo. Ji stovėjo žiūrėdama, kaip tunelyje dingsta paskutinis vagonas, kol ant platformos liko tik ji ir Gogolis. Eidama Masačusetso aveniu, Ašima paplūdo ašaromis, ji žinojo, kad negali grįžti į parduotuvę ir vėl visko nusipirkti. Visą popietę niršo ant savęs, galvodama, kaip jausis pažeminta grįžus į Kalkutą tuščiomis, tik su megztiniais ir teptukais. Tačiau parėjęs namo Ašokas paskambino į Masačusetso skyriaus transporto valdybos radinių skyrių ir kitą dieną ji atgavo krepšius, nedingo nė vienas šaukštelis. Po tokio mažo stebuklo Ašima kitaip pradėjo vertinti Kembridžą, pripažino ne tik jo trūkumus, bet ir privalumus. Per vakarėlius ji turėjo ką papasakoti draugėms, kurios klausėsi ir stebėjosi jos sėkme.

      – Tai įmanoma tik šioje šalyje, – pasakė Maja Nandi.

      Kartą vakare, sutuoktiniams užmigus, suskambo telefonas. Garsas kaipmat juos pažadino, širdys ėmė bildėti, tarsi susapnavus baisų sapną. Dar Ašokui neatsiliepus, Ašima žinojo, jog skambina iš Indijos. Prieš kelis mėnesius jos šeima laiške paprašė duoti jų telefono Kembridže numerį, ir ji davė nenoriai, žinodama, kad jį panaudos tik blogai naujienai pranešti. Kol Ašokas atsisėdo, pakėlė telefono ragelį ir pavargusiu, silpnu balsu atsiliepė, Ašima pasirengė ją išgirsti, nuleido lovelės kraštą, nuramino Gogolį, kuris muistėsi, pažadintas telefono skambučio, ir mintyse pasitikrino faktus. Jos senelei per aštuoniasdešimt, ji prikaustyta prie patalo, visiškai iškaršusi, nebegali nei valgyti, nei kalbėti. Pastarieji jos gyvenimo metai, pasak paskutinio tėvų laiško, skausmingi jai pačiai ir visiems, kurie ją pažinojo. Gyvenimu to nepavadinsi. Ji įsivaizdavo, kaip jos motina tyliai tai sako į telefono ragelį, stovėdama artimiausios kaimynės svetainėje. Ašima pasirengė išgirsti blogą naujieną, pripažinti tiesą, kad Gogolis niekada nepamatys savo prosenelės, kuri davė jam dingusį vardą.

      Kambaryje buvo nemaloniai šalta. Ji paėmė iš lovelės sūnelį ir, grįžusi į lovą, palindo po apklotu. Norėdama sušilti, priglaudė kūdikį prie savo krūtinės, prisiminė, kaip kartu su senele nusipirko kreminės spalvos megztinį, kuris guli neišpakuotas parduotuvės krepšyje spintoje, ir išgirdo, kaip Ašokas rimtai, bet taip garsiai, kad galėjo pažadinti ir Alaną su Džude viršuje, sako:

      – Taip, gerai, supratau, nesijaudinkit, taip, padarysiu, – paskui nutilo, įsiklausė. – Jis nori pakalbėti su tavimi, – pasakė Ašimai ir, uždėjęs ranką ant jos peties, tamsoje padavė telefono ragelį, paskui, truputį pasvarstęs, išlipo iš lovos.

      Ji paėmė ragelį, kad pati išgirstų naujieną ir paguostų savo motiną, bet staiga pagalvojo, kas ją paguos, kai mirs jos motina, ir ar ji tai sužinos tokiu pačiu būdu, išplėšta iš sapnų vidury nakties. Tačiau be baimės Ašima spėjo pajusti dar kai ką – ji net suvirpėjo, pagalvojusi, kad pirmą kartą po beveik trejų metų pertraukos išgirs savo motinos balsą. Pirmą kartą po išvykimo iš Dum Dum oro uosto, kažkas ją pavadins Monu. Tačiau kitame laido gale buvo ne motina, o jos brolis Rana. Jo balsas tylus, dingstantis telefone ir sunkiai atpažįstamas. Pirmiausia Ašima paklausė, kelinta pas juos valanda. Ji turėjo pakartoti klausimą kelis kartus, šaukti, kad ją išgirstų. Rana atsakė, kad dabar pietų metas.

      – Didi, ar jūs vis dar ketinate atvykti gruodžio mėnesį? – paklausė jis.

      Ašima susijaudino, kad jos brolis į ją kreipėsi taip, kaip jis vienas visame pasaulyje turi teisę kreiptis – po ilgo laiko pavadino ją didi, vyresniąja seserimi. Tuo pačiu metu ji išgirdo, kaip Kembridžo buto virtuvėje bėga vanduo, jos vyras atidaro spintelę, norėdamas paimti stiklinę.

      – Žinoma, kad atvyksim, – atsakė ji netvirtai, girdėdama silpną savo pačios balso aidą ir, neįsitikinusi, ar brolis ją išgirdo, pakartojo, paskui pasiteiravo: – Kaip dida? Ar jai nieko daugiau nenutiko?

      – Ji gyva, – pasakė Rana, – bet jaučiasi taip pat.

      Ašima suglebusi atsirėmė į pagalvę – jai palengvėjo. Moteris pamanė, jog pamatys savo senelę, net jei tai bus paskutinis kartas, pabučiavo Gogolį į viršugalvį, priglaudė savo skruostą prie jo skruostuko.

      – Ačiū Dievui. Duok man mamytę, – paprašė ji. – Noriu su ja pakalbėti.

      – Jos dabar nėra namie, – atsakė Rana po traškesių pilnos pauzės.

      – O tėvelis?

      Vėl stojo tyla, kol grįžo jo balsas.

      – Jo taip pat nėra.

      – Ak.

      Ji prisiminė laiko skirtumą – jos tėvas turbūt dar žurnalo Desh redakcijoje, o motina turguje su šiurkštaus audinio krepšiu rankoje perka daržoves ir žuvį.

      – Kaip mažasis Gogolis? – paklausė Rana. – Ar jis kalba tik angliškai?

      Ji nusijuokė.

      – Jis kol kas apskritai mažai kalba, – atsakė ji ir pradėjo pasakoti, kaip moko sūnelį tarti dida, dadu ir manu, rodydama prosenelių ir dėdės nuotraukas, tačiau telefone vėl pasigirdo traškesiai, šįkart ilgesni, ir ji, nebaigusi sakinio, nutilo.

      – Rana? Girdi mane?

      – Negirdžiu tavęs, didi, – pasigirdo vis labiau tylantis Ranos balsas. – Nieko negirdžiu. Pasikalbėkim vėliau.

      – Gerai, – atsakė ji. – Pasikalbėkim vėliau. Iki pasimatymo. Iki greito pasimatymo. Parašyk man.

      Ji padėjo telefono ragelį, pagyvėjusi nuo išgirsto brolio balso, tačiau beregint sutriko ir šiek tiek suirzo. „Kodėl jis paskambino? Kad paklaustų apie akivaizdžius dalykus? Ir kodėl paskambino tada, kai abiejų tėvų nėra namie?“ – į galvą paplūdo mintys.

      Nešinas vandens stikline iš virtuvės grįžo Ašokas, padėjo ją ir įjungė mažą lemputę prie lovos.

      – Negaliu užmigti, – pasakė vyras, nors jo balsas vis dar buvo tylus ir išvargęs.

      – Aš irgi.

      – O kaip Gogolis?

      – Vėl miega. – Ji atsikėlė ir paguldė jį atgal, į lovelę, apklojo iki petukų antklode, paskui drebėdama grįžo į lovą. – Nesuprantu, – Ašima pakratė galvą virš sujauktos paklodės. – Kodėl Rana paskambino dabar? Juk taip brangu. Kas už to slypi? – ji atsigręžė į Ašoką. – Ką jis tau tiksliai pasakė?

      Ašokas lėtai palingavo galvą ir ją nunarino.

      – Jis tau pasakė tai, ko nepasakė man. Ką? Sakyk.

      Vyras vėl palingavo galva, paskui pasilenkė į jos lovos pusę ir taip suspaudė žmonos ranką, kad jai net suskaudo. Paskui atsigulęs ant jos prispaudė prie lovos, veidą pakreipęs į vieną pusę, jo kūnas staiga ėmė drebėti. Ašokas taip gulėjo ilgokai ir Ašima jau pamanė, kad jis užgesins šviesą ir pradės ją glamonėti. Tačiau jis to nepadarė, o pasakė СКАЧАТЬ