Štai taip tu ją prarandi. Junot Diaz

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ dulkinatės. Ji pasiryžusi nuotykiams lovoje labiau nei bet kuri kita tavo turėtų merginų; per pirmąjį pasimatymą ji paklausė, ar norėtum baigti ant jos papų arba veido. Tikriausiai per berniukų mokymus negavai kažkurios atmintinės, nes tavo atsakymas buvo: „…Kad gal ne.“ Bent kartą per savaitę ji atsiklaupia prieš tave ant kelių ir, viena ranka tampydama tamsius spenelius, žaidžia su savimi, neleisdama tau prisiliesti. Jos pirštai spurda savame minkštime, o veidas atrodo toks pasiutusiai laimingas. Ji mėgsta nešvankiai kalbėti, šnabžda: „tau patinka stebėti mane, patinka klausytis, kai pasiekiu orgazmą“, kai baigia, ji išleidžia tokią visa griaunančią dejonę ir tik tada, lipniais pirštais perbėgusi per krūtinę, leidžia ją apkabinti.

      Taip – čia toks „priešingybės traukia“ reikalas, „puikus seksas“ reikalas, „nereikia galvoti“ reikalas. Tai nuostabu! Nuostabu! Kol vieną dieną Alma sužino, kad dulkini tokią dailią pirmakursę Laksmę, perskaito apie tai tavo dienoraštyje. (O taip, ji turėjo įtarimų.) Ji laukia tavęs ant laiptų, o kai privažiuoji su jos „Saturnu“ ir pastebi, kad rankose laiko dienoraštį, širdis ima daužytis it storas banditas, įkliuvęs į budelio spąstus. Neskubėdamas išjungi variklį. Tave parbloškia vandenyno dydžio liūdesys. Liūdesys dėl to, kad tave pagavo ir kad žinai, jog ji niekada neatleis. Spoksai į jos neįtikėtinas kojas ir į tą dar labiau neįtikėtiną pópola tarp jų, kurią taip nepastoviai mylėjai pastaruosius aštuonis mėnesius. Tik kai ji ima artėti įniršusiu žingsniu, išlipi iš automobilio. Skrieji per kiemą varomas paskutinių nežmoniško begėdiškumo garų.

      – Ei, muñeca69, – sakai išsisukinėdamas nuo pabaigos. Kai ji pradeda klykti, paklausi:

      – Brangioji, nejaugi tai svarbu?

      Ji tave vadina:

      bybčiulpiu panku močkrušiu apsimetėliu dominikiečiu

      Ji teigia:

      tavo mažas pimpalas jokio pimpalo o baisiausia, kad mėgsti apšepusią indišką putę.

      (Bandai pasakyti, kad ji neteisi, nes Laksmė yra iš Gajanos, bet Alma nesiklauso.)

      Užuot nuleidęs galvą ir susidorojęs su visu šituo kaip vyras, paimi dienoraštį, lyg laikytum prišiktas sauskelnes ar naudotą prezervatyvą. Užmeti akį į ją nuliūdinusias vietas. Tada pasižiūri į Almą ir nusišypsai šypsena, kurią tavo veidmainiškas snukis prisimins iki grabo lentos.

      – Mažyte, – sakai, – mažyte, tai dalis romano, kurį rašau.

      Štai taip tu ją prarandi.

       Otravida, otravez 70

      Jis sėdi ant čiužinio, pasturgalio riebalai drimba per mano išlygintų paklodžių kraštus. Jo drabužiai sustingę nuo šalčio, išdžiūvusių dažų dėmė ant kelnių sušalo į ledą. Jis kvepia duona. Kalba apie namą, kurį nori pirkti, kaip sunku tokį rasti, kai esi Latino71. Kai paprašau atsistoti, kad galėčiau sutvarkyti lovą, jis nueina prie lango.

      – Tiek daug sniego, – sako.

      Palinksiu galva ir viliuosi, kad jis nutils. Ana Iris bando miegoti lovoje kitoje kambario pusėje. Ji praleido pusę nakties melsdamasi už savo vaikus, likusius Samanoje, o ryte, žinau, turės eiti į darbą fabrike. Ji sunkiai sujuda, paskendusi tarp antklodžių, panardinusi galvą po pagalve. Net ir čia, Valstijose, ji užmeta ant savo lovos tinklelį nuo uodų.

      – Ten sunkvežimis bando pasukti už kampo, – jis sako man, – nenorėčiau būti tas chamaco72.

      – Čia judri gatvė, – sakau. Iš tiesų taip ir yra.

      Rytais randu druskos ir skaldytų uolienų, kurias sunkvežimiai išpila priekinėje vejoje, mažytės lobių krūvelės sniege.

      – Prigulk, – pasiūlau.

      Jis ateina pas mane ir palenda po antklodėmis.

      Jo drabužiai šiurkštūs; laukiu, kol sušylame, tada atlaisvinu jo kelnių diržą. Kartu drebame, ir jis neliečia manęs, kol nesiliaujame.

      – Jasmina, – sako. Jo ūsai visai šalia mano ausies, bado ją, – šiandien duonos fabrike mirė žmogus.

      Akimirką liaujasi kalbėjęs, lyg tyla būtų elastinga medžiaga, pritrauksianti kitus jo žodžius.

      – Este tipo73 nukrito nuo gegnės. Hektoras rado jį tarp konvejerių.

      – Draugas?

      – Šitą įdarbinau bare. Užtikrinau, kad čia jo neapgaus.

      – Gaila, – sakau, – tikiuosi, neturėjo šeimos.

      – Tikriausiai turėjo.

      – Matei jį?

      – Ką turi omeny?

      – Na ar matei jo kūną?

      – Ne. Pakviečiau valdytoją ir tas liepė neleisti niekam prisiartinti. – Jis sukryžiuoja rankas. – Man pačiam dažnai tenka atlikti tokius darbus ant stogo.

      – Tau sekasi, Ramonai.

      – Taip, bet jei ten būčiau buvęs aš?

      – Kvailas klausimas.

      – Ką darytum?

      Prisispaudžiu veidu prie jo; pažino ne tas moteris, jei tikisi daugiau. Noriu pasakyti: Daryčiau lygiai tą patį, ką tavo žmona daro Santo Dominge. Ana Iris sumurma per miegus kampe, bet ji apsimeta. Traukia mane iš bėdos. Jis nutyla, nenori jos pažadinti. Po kurio laiko atsikelia ir atsisėda prie lango. Vėl ėmė kristi sniegas. Pasak WADO radijo, ši žiema bus atšiauresnė nei keturios pastarosios, gal net baisiausia per dešimtmetį. Stebiu jį: rūko, pirštais braukia per plonus kaulus aplink akis, suglebusią odą aplink burną. Svarstau, apie ką jis galvoja. Savo žmoną Virtą, o gal apie vaiką. Jis turi namą Vila Chuanoje; mačiau nuotraukas, kurias siuntė Virta. Ji atrodo liesa ir liūdna, šalia – jų miręs sūnus. Jis laiko nuotraukas stiklainyje po lova, dangtelį labai stipriai užsuka.

      Užmiegame nepasibučiavę. Po kiek laiko nubundu, jis taip pat. Paklausiu, ar nori grįžti į savo butą, atsako, kad ne. Kai kitą kartą nubundu, jis miega. Šio kambario šaltyje ir tamsoje jo vietoje galėtų būti beveik bet kas. Pakeliu mėsingą ranką. Ji sunki, po nagais prilindę miltų. Kartais naktimis bučiuoju jo raukšlėtus it džiovintos slyvos krumplius. Visus trejus metus, kuriuos praleidome kartu, jo rankų skonis priminė krekerius ir duoną.

      Kai rengiasi, jis nesikalba nei su manimi, nei su Ana Iris. Viršutinėje švarko kišenėje nešiojasi mėlyną vienkartinį skustuvą, kurio ašmenys jau ėmė rūdyti. Jis muiluojasi skruostus ir smakrą, iš čiaupo teka šaltas vanduo, tada švariai nugremžia veidą, išmainydamas ražieną į šašus. Stebiu jį, mano nuoga krūtinė nueina pagaugais. Jis nužirglioja laiptais žemyn ir išeina, truputis dantų pastos liko ant dantų. Vos jam išėjus, girdžiu kambario draugus skundžiantis. СКАЧАТЬ