Štai taip tu ją prarandi. Junot Diaz

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ type="note">32 pusėje. Ji vardu Liusė. Liusė čia su savo trimis paauglėmis pusseserėmis. Kai nusimeta chalatą prieš nerdama į baseiną, pamatau randų tinklą jai ant pilvo.

      Dar sutinku du pagyvenusius vyrukus, gurkšnojančius bare konjaką. Prisistato kaip viceprezidentas ir jo asmens sargybinis Barbaras. Mano veide tikriausiai įrašyta, kad esu vaikščiojanti nelaimė. Jie klauso manęs, tarsi patys būtų porelė capos33, o aš pasakočiau apie žmogžudystę. Jie užjaučia. Nors lauke koks tūkstantis laipsnių ir uodai zvimbia taip garsiai, lyg ruoštųsi užkariauti pasaulį, tie veikėjai dėvi prabangius kostiumus, o Barbaras net pasirišęs kaklaskarę. Kartą jam vos neperrėžė gerklės, todėl dabar tenka dengti randą.

      – Aš kuklus vyrukas, – sako.

      Palieku juos ir einu paskambinti į kambarį. Magdos nėra. Pasiteirauju registratūroje – žinučių nėra. Grįžtu į barą ir šypsausi.

      Viceprezidentas – jaunuolis įkopęs į ketvirtą dešimtį, kaip chupabarrio34 jis visai nieko. Pataria man susirasti kitą moterį. Tegu būna bella35 ir negra36. Kasandra – pagalvoju.

      Viceprezidentas pamoja ranka ir trejetas Barceló37 taurelių atsiranda ant mūsų stalo taip greitai, jog pamanytum, kad esam kokiame mokslinės fantastikos filme.

      – Pavydas yra geriausias būdas greitai pradėti santykius, – sako viceprezidentas. – Sužinojau tai, kai studijavau Sirakūzuose. Pašok su kita moterimi, šok su ja merengue ir žiūrėk, ar pasius tavo jeva38.

      – Turi omeny pasius ir puls daužytis.

      – Ji tau trenkė?

      – Kai sužinojo, davė tiesiai į šonkaulius.

      – Pero, hermano39, kodėl jai pasakei? – nori žinoti Barbaras. – Kodėl neneigei?

      – Compadre40, jai atsiuntė laišką. Ten buvo įrodymų.

      Viceprezidentas nuostabiai nusišypso, ir aš supratau, kodėl jis – viceprezidentas.

      Vėliau, kai grįžau namo, papasakojau visą šitą istoriją motinai. Ji paaiškino man, kas per prezidentas šitas veikėjas.

      – Trenkia tik tuomet, kai joms rūpi.

      – Amen, – suniurna Barbaras, – amen.

      Visos magdos draugės sako, kad buvau jai neištikimas todėl, kad aš – dominikietis, kad visi dominikiečiai esame šunys, kuriais negalima pasitikėti. Abejoju, ar galiu kalbėti visų Dominikos vyrų vardu, tačiau dar labiau abejoju, kad galėtų jos. Mano galva tai ne genai; tam buvo priežasčių. Blogų įtakų.

      Tiesa ta, kad nėra pasaulyje tokių santykių, kuriuose kartkartėmis nepasitaikytų oro duobių. Kas jau kas, o mudu su Magda tai tikrai su tokiomis susidūrėme.

      Gyvenau Brukline, ji su saviškiais – Džersyje. Kiekvieną dieną kalbėdavomės telefonu, savaitgaliais susitikdavome. Paprastai aš važiuodavau pas ją. Tai buvo tikrų tikriausias Džersio gyvenimas – prekybos centrai, tėvai, filmai, daug televizijos. Po metų draugystės buvome tokie. Mūsų santykiai nebuvo saulė, mėnulis ir žvaigždės, nebuvo ir šūdas. Ypač šeštadienio rytai mano bute, kai ji ruošdavo kavą campo41 būdu, perkošdama pro kažkokį į kojinę panašų daikčiuką. Iš vakaro pranešdavo tėvams, kad liks nakvoti pas Klaribelę, jie turėjo numanyti, kur Magda iš tikrųjų, tačiau niekada nieko nesakydavo. Rytais ilgai miegodavau, o ji skaitydavo lėtai kasydama man nugarą, kai būdavau pasiruošęs nubusti, pradėdavau ją bučiuoti ir bučiuodavau tol, kol išgirsdavau:

      – Dieve, Juniorai, aš drėkstu.

      Nebuvau nelaimingas ir nelaksčiau paskui kitas mergas kaip kai kurie nigeriai. Žinoma, nužvelgdavau kitas moteris, net šokdavau su jomis, kai išeidavau pasilinksminti, tačiau nerinkau telefono numerių, nieko panašaus.

      Aišku, nėra taip, kad kai matai savo žmogų vos kartą per savaitę, reikalai neatšąla. Atšąla dar ir kaip. To nepastebi, kol nauja pupa dideliu užpakaliu ir aštriu liežuviu nepasirodo darbe. Tokia, kuri iškart kone lipa ant tavęs, vis liečiasi ir dejuoja apie kažkokį moreno42, su kuriuo susitikinėja ir kuris šūdinai su ja elgiasi. Pasak jos, juodi bičai niekada nesupras ispanių.

      Kasandra. Ji organizuodavo futbolo lažybas ir spręsdavo kryžiažodžius kalbėdama telefonu, dar labai mėgo džinsinius sijonus. Įpratome eiti kartu pietauti ir vis įsitraukdavome į tą patį pokalbį. Aš jai patarinėdavau mesti moreno, ji man – susirasti merginą, kuri mokėtų dulkintis. Pirmąją mūsų pažinties savaitę padariau klaidą prasižiodamas, kad mūsų su Magda seksas nebuvo pirmos rūšies.

      – Dieve, kaip man tavęs gaila, – juokdavosi Kasandra, – iš Ruperto bent jau gaunu A klasės pimpalą.

      Pirmąją naktį, kai tai padarėm (buvo gerai, mergytė neskalambijo be reikalo), jaučiausi taip šūdinai, kad negalėjau miegoti. Nepadėjo nė tai, kad ji buvo viena iš tų sesių, kurių kūnai tobulai dera prie tavojo. Aš vis galvojau: „Ji žino.“ Dar būdamas lovoje paskambinau Magdai paklausti, ar viskas gerai.

      – Tu skambi keistai, – pasakė ji.

      Prisimenu Kasandrą, spaudžiančią mano koją tarp savųjų, ir kaip atsakiau Magdai:

      – Tiesiog pasiilgau tavęs.

      Dar viena tobula diena Karibuose, o vienintelis dalykas, kurį man Magda pratarė, yra: „paduok losjoną.“ Šįvakar bus vakarėlis. Visi kurorto svečiai kviečiami. Pageidaujama dėvėti kostiumą, tačiau neturiu nei tinkamų drabužių, nei energijos puoštis. O Magdai nekyla tokių problemų – įsispraudžia į itin aptemptas auksines kelnes ir užsimeta prie jų derančią palaidinę, iš po kurios žybčioja jos auskaras bamboje. Magdos plaukai tokie žėrintys ir tamsūs, prisimenu, kaip pirmą kartą pabučiavau tas garbanas klausdamas:

      – Kur yra žvaigždės?

      O ji atsakė:

      – Truputį žemiau, papi43.

      Pagaliau mes abu priešais veidrodį. Aš dėviu laisvas kelnes ir apsiglamžiusius marškinius. Ji dažosi lūpas. Visada tikėjau, kad raudona spalva buvo išrasta joms, Latinas44.

      – Gerai atrodom, – sako ji.

      Tai tiesa. Mano optimizmas po truputį grįžta. Galvoju: „Tai bus susitaikymo naktis.“ Apkabinu, o ji nė nemirktelėdama meta bombą: „Šią naktį man reikia erdvės.“

      Mano rankos nukąra.

      – Žinojau, kad tai tave sunervins, – sako.

      – Žinai, СКАЧАТЬ