Meilės neapgausi. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tiesdamas dešimties dolerių banknotą tarė jis. Šyptelėjęs pridūrė: – Grąžą pasilik.

      – Ačiū, Henkai, – padėkojo Hana.

      Henkas vėl sutelkė dėmesį į Kelę.

      – Palaikysi man draugiją?

      – Žinoma, – Kelė atsirišo ir nusiėmė tamsiai žalios spalvos prijuostę.

      Po ja buvo apsirengusi baltą palaidinę ir žalsvai rusvos spalvos kelnes. Plaukai nerūpestingai susukti į kuodą, ausyse žibėjo nedidukai auskarai su deimantais, kuriuos jai Frederikas padovanojo pernai per gimtadienį. Niekada jų neišsisegdavo. Apeidama vitriną neramiai sukiojo sužadėtuvių ir tuoktuvių žiedus.

      Baiminosi, kad Henkas atnešė blogų žinių dėl leidimo atnaujinti terasą.

      Henkas siūlėsi asmeniškai pasikalbėti su tarybos nariais, kad leidimo išdavimo procesas neužtruktų. Kelė atsisakė ir dabar šiek tiek gailėjosi. Galbūt reikėjo priimti pagalbą.

      Frederikas vis sakydavo, kad svarbu išlaikyti vietos politikus savo pusėje.

      Jie tau gali nepatikti, – sakydavo jis. – Gal net iš tikrųjų jų nemėgsti. Tačiau būti maloniam nieko nekainuoja ir niekada nežinai, į kurią pusę pasisuks vėjas.

      Jei „Saldu gardu“ negaus leidimo atnaujinti terasos, jie negalės pakeisti atraminių sijų, o tai reiškė, kad terasą, kol nesugalvos ko nors kito, teks uždaryti. Jau buvo gegužė, pati turizmo sezono pradžia. Kelė tikėjosi, kad iki birželio pabaigos galės dirbti visu pajėgumu.

      Jie prisėdo prie laisvo stalelio šalia lango.

      – Ar yra nesklandumų dėl leidimo? – paklausė Kelė.

      – Deja, taip.

      Kelės širdis nusirito į kulnus.

      – Prašymą atmetė?

      Henkas pasitiesė servetėlę ir pasiėmė šakutę.

      – Dar ne. Bet Lorensas Denisonas dvejoja.

      – Kodėl?

      Kepyklai, kaip ir kitiems istorinio rajono pastatams, buvo taikomos griežtos restauravimo sąlygos. Teritorijos išskirtinumą saugojo priimti teisės aktai. Pateikdama prašymą dėl „Saldu gardu“ terasos rekonstrukcijos Kelė įvertino ir tai. Terasa bus didesnė, tačiau derės prie dabartinės architektūros.

      – Toks jau tas Lorensas, – Henkas gūžtelėjo pečiais. – Praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis – vis dar jo mėgstamiausias.

      – Negaliu patikėti, kad jį vis išrenka į tarybą, – kalbėdama Kelė mąstė apie galimus sprendimus. Galėtų sumažinti terasą ir galbūt atlikti tik konstrukcinį atnaujinimą, palikti apdailą taip, kaip buvo. Bet būtų gaila išleisti tiek pinigų ir nepagerinti pastato funkcionalumo. O kad pateiktų patikslintą pasiūlymą, procesą teks pradėti iš naujo. Taip prarastų daug laiko. Ir tikrai tektų uždaryti terasą visam vasaros sezonui.

      – Jis buria miesto gražinimo reikalų komitetą, – reikšmingai tarstelėjo Henkas.

      Kelė prisimerkė, bandydama suvokti, ką jis nori tuo pasakyti.

      – Ir?

      – Ir, jei kas nors… tarkim… prisijungtų prie komiteto ir parodytų ypatingą susidomėjimą miesto gražinimo reikalais, Lorensas tam žmogui taptų palankesnis, – kalbėdamas Henkas gardžiavosi plakta grietinėle.

      Kelei šis pasiūlymas nepasirodė patrauklus.

      – Siūlai papirkti Lorensą, kad jis pritartų mano leidimui?

      Henkas prajuko.

      – Dalyvauti komiteto veikloje tikrai nėra kyšis.

      – Paperkama ne tik pinigais.

      Henkas uždėjo ranką jai ant rankos.

      Šis gestas buvo labai pažįstamas. Kelė norėjo patraukti ranką, tačiau prisiminė Frederiko žodžius. Būti maloniam nieko nekainuoja.

      – Ar tau nepatinka, kad miestas galėtų tapti gražesnis? – paklausė Henkas.

      – Žinoma, kad ne. – Kas galėtų tam prieštarauti. – Bet esu užsiėmusi. Na, žinai: berniukai, kepykla, namai.

      Kai atsikraustė gyventi į Čarlstoną, kartu su Frederiku nusipirko erdvų restauruotą namą, statytą dar prieš pilietinį karą. Jis buvo gražus, tačiau jo priežiūrai reikėjo daug laiko, pastangų ir pinigų.

      Kepyklos durys vėl atsidarė. Tarpduryje stovėjo aukštas vyras. Jis įdėmiai apsižvalgė, tarsi viską iš karto įvertindamas.

      Pirmas įspūdis buvo toks, tarsi jį pažinotų, nors buvo tikra, kad mato pirmą kartą. Apie metro aštuoniasdešimties ūgio, vešliais tamsiais plaukais, žydromis akimis ir vyrišku smakru. Žengdamas į vidų atrodė labai pasitikintis savimi.

      – Darbo ten nedaug, – Henko žodžiai Kelę grąžino į jų pokalbį. – Esu komiteto pirmininkas ir pažadu nepaskirti tau jokių sudėtingų užduočių. Susitinkame kartą per savaitę. Komitetą sudaro šeši nariai. Priklausomai nuo svarstomos temos, pritraukiame ir šiek tiek visuomenės dėmesio, todėl posėdžiuose dalyvauja ir miesto gyventojai. Viskas vyksta civilizuotai ir santūriai.

      Kartą per savaitę neatrodė daug, bet tai reikštų, kad tą vakarą negalėtų paskaityti pasakos berniukams, tektų samdyti auklę, o kitam vakarui liktų dvigubai daugiau namų ruošos darbų.

      – Tai ne kyšis, – lengvai spustelėjęs jos ranką tarė Henkas. – Taip parodysi, kad miestas tau rūpi, kad dalyvauji bendruomenės veikloje ir kad tau nenusispjauti į istorinio rajono kultūrą ir išskirtinumą.

      – Man tikrai rūpi istorinio rajono kultūra ir išskirtinumas. Juk čia gyvenu ir dirbu.

      – Žinau, – Henkas stipriau suspaudė Kelės ranką. – Tai tapk komiteto nare. Šiek tiek prisidėk prie bendruomeninės veiklos. Pradžiugink Lorensą, pagražink miestą ir gauk leidimą terasai.

      Kai Henkas taip viską sudėliojo, planas nebeatrodė prastas, na, išskyrus tai, kad teks ieškoti auklės. Gal šiek tiek oportunistinis, bet tikrai neprasilenkė su etika.

      Henkas palinko prie jos ir tyliai tarė:

      – Esu tikras, kad, nors Frederiko nebėra, trokšti, jog „Saldu gardu“ ir toliau sėkmingai veiktų.

      – Noriu.

      Kelė užaugo skurstančioje šeimoje. Dažnai nežinodavo, ar bus ką pavalgyti, ką jau kalbėti apie drabužius ar elektrą. Frederikas ją iš skurdo ištraukė. Jis buvo toks mielas vyras, toks gyvybingas ir pilnas gyvenimo meilės. Neįgaliojo vežimėlis jam netrukdė.

      Frederikas turėjo pakankamai pinigų, kad čia, Čarlstone, nupirktų jiems namą ir kepyklą „Saldu gardu“. Verslas neturėjo skolų, tačiau veiklos išlaidas buvo nelengva suvaldyti.

      Staiga СКАЧАТЬ