Meilės neapgausi. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Tairelo sūnus – Dekono įbrolis, nors jie taip niekada ir nesusipažino – mirė nuo plaučių uždegimo. Sklandė gandai, kad Frederikas vaikystėje krisdamas nuo žirgo stipriai susižalojo plaučius. Be to, susilaužė stuburą ir nebevaldė kojų.

      – Ar žinojai, kad jis gyveno Čarlstone? – paklausė Tairelas.

      Dekonas nežinojo, kur Frederikas gyveno. Tik žinojo, kad baigęs koledžą Frederikas išsikraustė iš namų ir niekada čia negrįžo. Niekam Heil Harbore nebuvo paslaptis, kad jis susipyko su tėvu ir visam laikui paliko Klarksonų šeimą. Mintyse Dekonas žavėjosi tokiu Frederiko poelgiu.

      – Frederikas turėjo du sūnus, – pratarė Tairelas. Jis įdėmiai žvelgė į Dekoną.

      Ši žinia Dekoną nustebino. Nebuvo stuburo traumų ekspertas, tačiau nemanė, kad tokią negalią turintis Frederikas galėjo susilaukti vaikų. Galbūt berniukai buvo įvaikinti.

      Nežinojo, kokios reakcijos tikėjosi tokią žinią atskleidęs Tairelas. Tik Dekonas nei norėjo, nei galėjo kaip nors tai pakomentuoti.

      – Vyresnėliui ketveri metai, o jaunyliui aštuoniolika mėnesių, – tęsė Tairelas.

      – Turėčiau pasveikinti? – išsprūdo Dekonui.

      – Jie mano vieninteliai vaikaičiai, o aš niekada jų nemačiau.

      – Nesuprantu, kur suki. – Dekonas juo labiau nebuvo jų sutikęs.

      Visas Klarksonų klanas apsimetė, kad Dekonas neegzistuoja. Ir Aronas, ir Bo puikiai žinojo, kas jis. Nors Dekonas nenutuokė, ar žino Tairelo žmona Margo. Labai tikėtina, kad Tairelui pavyko tai nuo jos nuslėpti, todėl kilo natūralus klausimas, kodėl šiandien pats pasikvietė Dekoną į pilį. Juk Margo susidomės.

      Tairelas gerokai gurkštelėjo iš taurės.

      Dekonas nusprendė ir pats paragauti. O kodėl ne? Tai gali būti pirmas ir paskutinis dalykas, gautas iš tėvo.

      Jis pakėlė taurę prie lūpų ir gurkštelėjo. Skonis buvo malonus ir visai neblogas, bet Dekonas buvo ragavęs ir geresnių gėrimų. Be to, gali būti, kad draugija gadino skonį.

      – Noriu susitikti su vaikaičiais, – tarė Tairelas.

      – Tai susitik.

      – Negaliu.

      – Kas trukdo?

      – Frederiko našlė.

      Dekonas suvokė tik po kelių akimirkų. O tada piktdžiugiškai nusišypsojo. Lazda ką tik atsisuko į Tairelą antru galu. Dekonas gurkštelėjo viskio, mintyse keldamas taurę už Frederiko našlę. Su kiekvienu gurkšniu viskis buvo vis skanesnis.

      – Tau juokinga? – pasipiktino Tairelas.

      – Kažkas trukdo galingajam Tairelui Klarksonui gauti tai, ko nori? Taip, mirk iš juoko, – Dekonas nematė prasmės slėpti, ką jaučia. Juk Tairelas nemano, kad Dekonui svarbi jo laimė?

      Tairelas išdidžiai kilstelėjo galvą.

      – Kalbėkime iš esmės. O tada pažiūrėsime, ar vis dar juoksiesi. Mainais siūlau tai, ko nori tu.

      Dekonas sunerimo, tačiau išliko budrus.

      – Kas jau kas, o tu tikrai nežinai, ko aš noriu.

      – Nebūk toks tikras.

      – O, esu įsitikinęs šimtu procentų, – Dekonas tėvą matė pirmą kartą ir tikrai nebūtų turėjęs progos atskleisti jam savo planų ir svajonių.

      – Pripažinsiu, kad esi mano sūnus, – pareiškė Tairelas.

      Išgirdęs pasiūlymą Dekonas vos nenusikvatojo.

      – Mūsų giminystės ryšį jau seniai galėjau patvirtinti atlikęs DNR testą.

      – Padarysiu tai oficialiai. Tapsi mano įpėdiniu.

      – Įrašysi mane į testamentą? – Dekonas nė neketino tikėti pažadais, kuriuos galima sulaužyti vienu parkerio brūkštelėjimu.

      – Ne. Ne po mano mirties. Dabar. Siūlau tau dvidešimt penkis Heil Harboro uosto procentus. Aš, Aronas, Bo ir tu būsime lygiateisiai partneriai.

      Heil Harboro uostas buvo milijardo vertės. Jį Klarksonų šeima iš kartos į kartą valdė nuo aštuonioliktojo amžiaus. Dekonas pabandė suvokti pasiūlymo mastą. Tai buvo nelengva užduotis. Visą vaikystę svajojo būti Klarksonų šeimos nariu. Įsivaizduodavo, kad Tairelas iš tikrųjų myli jo mamą ir slapta trokšta, kad Dekonas gyventų su juo, kad jis išsiskirs su Margo ir pasikvies Dekoną ir jo mamą gyventi į pilį.

      Tačiau kai Dekonui sukako devyniolika, netrukus mirė mama, o Tairelas nepasivargino atsiųsti nė užuojautos atviruko. Uždanga nukrito Dekonui nuo akių ir jis nustojo svajoti.

      O dabar toks pasiūlymas, kaip iš giedro dangaus. Ką Tairelas nori gauti mainais už ketvirtį milijardo? Tai tikrai negali būti teisėta.

      – Nori, kad juos pagrobčiau? – pasidomėjo Dekonas.

      Tairelas papurtė galvą.

      – Tą padaryti būtų lengva. Be to, tai laikinas sprendimas, nes mus tikrai pričiuptų.

      – Bet ši mintis tau neatgrasi? – Dekono nė kiek nestebino, kad Tairelui toks sunkus nusikaltimas neatrodė neįmanomas.

      Tairelas nekantriai atsiduso.

      – Aš ne toks neandertalietis.

      Dekonas žinojo, kad toks pokalbis nieko gero neduos.

      – Dėl tavęs nebūčiau toks garantuotas.

      – Bet vis dar klausaisi, ką noriu pasakyti.

      – Smalsu, bet pasiūlymas manęs nedomina.

      Tairelas manieringai nusišypsojo ir užbaigė viskį.

      – Dar ir kaip domina.

      – Dėstyk iki galo arba išeinu, – Dekonas pakilo iš krėslo. Šis žaidimas jam jau atsibodo.

      – Sužavėk Frederiko našlę ir ją vesk, o tada pargabenk mano vaikaičius namo, – Tairelas įdėmiai stebėjo Dekono reakciją.

      Dekonas buvo ramus. Negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo, tačiau žodžiai buvo aiškūs kaip dieną.

      – Kam? – Dekonas bandė įsivaizduoti, kokio sudėtingumo sumanymas slypi po šiuo prašymu.

      Visi žinojo, koks sąmokslų meistras yra Tairelas.

      – Kodėl ji turėtų norėti už manęs tekėti? – vis dar stengdamasis suprasti užslėptus kėslus tarstelėjo Dekonas. – Ir kokia tau iš to nauda? Pasiūlyk jai pinigų ir gal prisistatys pati.

      – Negaliu to padaryti. Net negaliu rizikuoti su ja susisiekti. Esu tikras, kad Frederikas nuteikė ją СКАЧАТЬ