Meilės neapgausi. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

      Dekono lūpose vėl pasirodė šypsena.

      – Ne viską galima nupirkti. Tai turbūt nervina.

      – Ji tavęs nepažįsta, – tęsė Tairelas.

      – O ar ji pažįsta Aroną ir Bo? – Dekonas vis dar nesuprato plano esmės. Tairelui turbūt buvo nelengva jo prašyti.

      – Aronas jau vedęs, – priminė Tairelas, – o Bo… nesu toks aklas dėl savo vaikų, Dekonai. Bo tikrai nesudaro gero vyro ir tėvo įspūdžio.

      Dekonas turėjo su juo sutikti. Bo buvo nevaldomas. Vakarėliai kiekvieną savaitgalį ir kas mėnesį po naują merginą. Jo nuotykiai užpildydavo vietos bulvarinės spaudos skiltis.

      – O tu, – tęsdamas Tairelas mostelėjo į Dekoną ranka. – Matau, kad esi subtilesnis. Akivaizdu, kad patinki moterims. Patinki normalioms, geroms moterims.

      Dekonas negalėjo patikėti, kad Tairelas iš viso ką nors jame pastebėjo.

      – Oficialiai tavęs niekas nesieja su šeima, – tęsė Tairelas. – Gali pasirodyti jos radare, paasistuoti, o tada vesti.

      – O tada trinktelėti jai naujieną apie tave? – Dekonas niekada nelaikė Tairelo dorovingu, tačiau tai peržengė ribas.

      Tairelas užvertė akis.

      – Palengva supažindinti ją su faktu, berniuk.

      – Ne, – tapdamas Heil Harboro uosto dalininku įgyvendintų savo gyvenimo svajonę, tačiau neketino pasinaudoti Frederiko našle kaip marionete.

      Tairelas pakilo iš krėslo.

      – Tai prieštarauja tavo moraliniams įsitikinimams?

      – Taip. Turėtų prieštarauti ir taviškiams, – Dekonas įdėmiai pažvelgė Tairelui į akis ieškodamas nors krislelio sielos. – Juk supranti tai, ar ne?

      – Pradžioje susipažink su ja, – neatlyžo Tairelas.

      Dekonas norėjo dar kartą atsisakyti, tačiau Tairelas neleido jam pražioti burnos.

      – Susitik su ja prieš nuspręsdamas. Jei ir tada nenorėsi, nebesiūlysiu. Tik neatsisakyk šimtų milijonų dolerių realiai neįvertinęs visų aspektų.

      – Tu tas žmogus, kuris viską vertina, ne aš.

      – Esi mano sūnus, – priminė Tairelas.

      Dekonas nenorėjo su tuo sutikti. Gal jis ir turi Tairelo DNR, tačiau nė kruopelytės į jį nepanašus. Jo moralinis kompasas nesugedęs. Jį paveldėjo iš mamos.

      Šiaip ar taip, jis akimirką dvejojo.

      Akivaizdu, kad kažką vis dėlto paveldėjo ir iš tėvo. Ir tai tikrai ne patys geriausi būdo bruožai. Juk jau dabar bandė įvertinti susitikimo su Frederiko našle pliusus ir minusus. Juk nieko bloga, jei kartelį susitiks su ja ir tik tada atsisakys Tairelo pasiūlymo?

      Būtent tokiomis dienomis Kelė Klarkson labiausiai pasiilgdavo savo vyro. Frederikas dievindavo pavasarius, kai pro kepyklos langus į vidų plūsdavo žydinčių rožių aromatas, viduje susimaišydamas su cinamono ir braškių gaidomis, sklindančiomis iš virtuvės. Švelniai žydrame danguje švietė vėlyvo ryto saulė ir turistai plūdo į kepyklėlę „Saldu gardu“ paskanauti keksiukų ar šiltų pyragėlių su uogų įdaru.

      Kepykla „Saldu gardu“ užėmė abu raudonų plytų namo centriniame istoriniame Čarlstono rajone aukštus. Pirmame aukšte buvo virtuvė, kurią atnaujino, kai nusipirko šį namą prieš penkerius metus. Čia taip pat stovėjo prekystalis ir keli staliukai – ir viduje, ir terasoje. Antrame aukšte, kurį iš visų pusių supo langai su uždangomis, buvo valgomasis. Iš čia taip pat galima patekti į terasą, iš kurios matyti medžiais apsodinta ir jų lapijos šešėliais pasipuošusi gatvė.

      Priešpiečių klientų banga pamažu slūgo ir kepyklėlės vadybininkė Hana Redklif su palengvėjimu atsiduso.

      – Dar truputį – ir išvirsiu iš koto, – pasiguodė Hana.

      Neseniai prie keturiasdešimtmečių prisijungusi putloka moterytė, kuri savo iškilumus aiškino pačios diagnozuota silpnybe sviestiniam kremui, turėjo švelnų balsą. Jos akys buvo šviesiai rudos ir priminė kavą su pienu, o gražų veidelį nuolat puošė šypsena. Abu Kelės sūnūs, Džeimsas ir Etanas, buvo didžiuliai jos gerbėjai.

      – Padaryk pertrauką, – pasiūlė Kelė. – Mudvi su Nense susitvarkysime.

      – Pailsink kojas, – pritarė Nensė, ji kaip tik valė espreso kavos aparatą. – Nuvalysiu stalus.

      – Neatsisakysiu, – nesipriešino Hana. – Nors dar truputį pabūsiu. Sveiki.

      Kelės akys nukrypo į tą pusę, kur žvelgė Hana. Pro kepyklos vitriną link „Saldu gardu“ durų žingsniavo meras Votkinsas.

      Nensė nusijuokė. Ji studijavo koledže ir per vasaros atostogas viešėjo pas šeimą Čarlstone. Jai meras neatrodė žavus.

      Henkas Votkinsas buvo vienišas. Šiek tiek jaunesnis už Haną, bet toks pat linksmuolis. Tamsūs plaukai šonuose buvo gerokai patrumpinti, o viršuje palikta ilgesnė kupeta ne itin patiko Kelei. Bet jis buvo gana patrauklus, o tai politikui nemažas pranašumas.

      Paprašyta jį apibūdinti, sakytų, kad tai stambus vyras sodriu skambiu balsu. Iš vienos garsiausių Čarlstono šeimų. Jos šaknys siekė septynioliktojo amžiaus pradžią.

      Pranešdamas apie lankytoją skambtelėjo klasikinio stiliaus auksinis durų varpelis.

      Kelė pasitraukė nuo kasos ir ėmėsi tvarkyti keksiukus vitrinoje. Nenorėjo trukdyti Hanai.

      – Laba diena, pone mere, – pasisveikino Hana.

      – Juk žinai, kad gali mane vadinti Henku, – atsakė meras.

      – Henkai, – pasitaisė Hana. – Ko šiandien norėtumėte? – ji ranka parodė į stiklinį indą kairėje. – Citrininės sluoksniuotos tešlos pyragaičio? Ar kokosų skonio pyragaičio su sviestiniu kremu? Šiandien labai populiarūs keksiukai.

      – Ką rekomenduotum?

      – Išsirinkę pyragaitį su karijų riešutais niekada nesuklysite.

      – Puiku.

      – Plaktos grietinėlės? – pasiteiravo Hana.

      – Žinoma, – iš viršutinės švarko kišenės meras išsitraukė piniginę. – Kele? – pašaukė jis.

      – Plakta grietinėlė visada tinka, – atsiliepė Kelė. Stengėsi atrodyti labai užsiėmusi keksiukais. Nenorėjo sumaišyti Hanai kortų.

      – Gal galėtume šnektelėti, – rimtesniu tonu pridūrė Henkas.

      Kelė bemat įsitempė.

      – Ar kas nors negerai?

      Prieš СКАЧАТЬ