Eliotų dinastija. Ketvirta knyga. Maureen Child

Чтение книги онлайн.

      – Juokauji? Ar pažįsti bent vieną vyrą, kuris padėtų ragelį, kai jam paskambina graži moteris ir žada nepadorų pokalbį?

      Obrė nusišypsojo. Lijamo žodžiai ištirpdė beveik visus nuogąstavimus.

      – Šiandien nusipirkau kai ką ypatinga – specialiai tau. Dabar jais vilkiu.

      – Ji žada mane pribaigti jau per pirmą raundą, – vos girdimu balsu sumurmėjo Lijamas ir šiek tiek garsiau ištarė: – Papasakok, kaip atrodo.

      – Nėriniuoti, permatomi ir labai trumpi.

      Obre, negaliu patikėti, kad tai darai.

      – Papasakok daugiau, – tylesniu prikimusiu balsu tarė Lijamas.

      Obrės krūtų speneliai įsitempė, kažkur pilvo apačioje ėmė raitytis geismas.

      – Gilia iškirpte ir labai trumpi – kojos nuogos. Raudonos spalvos, permatomi. Ant pečių – po kaspinėlį. Su petnešėlėmis.

      Lijamas sudejavo.

      – Obre, tu mane žudai.

      Ji jautėsi seksuali, geidžiama ir trokštama. Niekada nedrįstų taip begėdiškai elgtis akis į akį.

      – Šįvakar noriu pakalbėti apie fantazijas. Sakyk, Lijamai, kur svajoji pasimylėti?

      – Stadione per Mets komandos rungtynes, – nedvejodamas atsakė vyras.

      Toks atsakymas išsklaidė visas Obrės fantazijas. Ji niekada nebuvo beisbolo rungtynėse, bet vis tiek neįsivaizdavo, kad Šėjos stadione būtų galima rasti nuošalų kampelį.

      – Per Mets komandos rungtynes?

      – O tu?

      Obrė nusipurtė trikdančios minios, išsivadėjusio alaus ir riešutų kevalų vaizdo. Ar išdrįs atskleisti savo paslaptį?

      – Lifte.

      Išgirdo sunkų kvėpavimą.

      – Galima suorganizuoti.

      – Žinau. Galvoju apie tavo asmeninį liftą naktį, kai… – Ne, šito ji neprisipažins, – …kai negaliu užmigti.

      – Obre, atsirišk kaspinėlius.

      Ji taip ir padarė. Nėriniai nuslydo žemyn, kiek užsikabino už išsišovusių spenelių ir nuslinko prie liemens.

      – Jeigu būčiau su tavimi, bučiuočiau ir erzinčiau tave tol, kol pradėtum maldauti, kad liaučiausi, – gergždžiančiu balsu, nuo kurio jai svaigo galva, ištarė Lijamas.

      Obrė ėmė virpėti.

      – Kodėl manai, kad kada nors paprašyčiau liautis?

      – Obre, – maldaujamai sudejavo jis.

      Jos širdis plakė greitai lyg kolibrio sparnai, mergina neramiai muistėsi, trokšdama jo prisilietimo.

      – Lijamai, ką šią minutę veiki?

      – Trokštu, kad būtum su manimi. Tai nenormalu. Turiu tave pamatyti.

      – Negalima. Mano tėvas ir tavo senelis niekada mums šito neatleistų.

      – Velniop juos.

      Obrei suspaudė širdį. Susijaudinimo kibirkštys, įsižiebusios ruošiantis šiam vakarui, geso. Norėjo tikėti, kad juodu su Lijamu gali turėti bendrą ateitį, tačiau net jeigu jis ir nežiūrėtų į jos tėvą kaip į priešą, iš apmaudžios savo motinos patirties Obrė žinojo, kad meilė iš pirmo žvilgsnio tėra iliuzija. Tarp jos su Lijamu yra kažkas labai stipraus, apimančio visas mintis ir gniaužiančio kvapą, bet viskas praeis.

      – Lijamai, tai, kas tarp mūsų vyksta – laikina. O mudviejų šeimos nėra laikinas dalykas.

      Ir padėjo ragelį.

      Turėjo kuo greičiau tai užbaigti. Jeigu Lijamas paskambins rytoj, ji neatsilieps.