Eliotų dinastija. Ketvirta knyga. Maureen Child

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Pasiekęs slėnį tarp krūtų atsmaukė į šalį medžiagą. Jam beveik pakirto kojas.

      Maža juoda Obrės liemenėlė tik pusiau dengė krūtis. Pro nėriniuotų kaušelių kraštą buvo matyti susiraukšlėję ratilai apie spenelius. Lijamui ištįso seilė. Širdis dunksėjo. Stigo oro, jis žiopčiojo, tarsi lifte būtų pristigę deguonies. Nykščiais suko ratus nustumdamas šalin nėrinius, tada pasilenkė ir apžiojo spenelį.

      Obrė bejėgiškai suinkštė ir atsišliejo į lifto sienelę. Jos pirštai, įsipainioję vyro plaukuose, laikė jį, kol jis gnybtelėdamas, grybštelėdamas ir švelniai dantimis brūžindamas ragavo vieną, o paskui kitą krūtį.

      Lijamo delnai nuslydo jos šilkine oda, nubrėžė juosmens ir klubų kontūrą, ieškodamas praskyrė tamsių garbanų raizginį ir surado drėgną vietelę. Išgirdo Obrės aiktelėjimą, jos pirštai jo plaukuose įsitempė iki skausmo. Lijamas sugriebė merginos rankas ir uždėjo ant vėsaus žalvarinio turėklo.

      – Laikykis.

      Akimirką jis mėgavosi seksualia Obrės išvaizda: pravira suknelė, sudrėkusios krūtys virš siauros liemenėlės, ilgos šiek tiek praskėstos kojos, apmautos šlaunis aptempusiomis nuodėmingomis kojinėmis, su aukštakulniais. Raudonis nuspalvino jos veidą ir pečius, stovėjo nuo geismo prisimerkusi.

      Lijamas susmuko ant kelių, apglėbė sėdmenis ir paragavo nuodėmingos drėgmės. Smūgiavo liežuviu, šnerves užpildė jos geismo kvapas. Jis mėgavosi kiekvienu jos išleistu garsu, kiek galėjo girdėti per savo garsiai tuksinčią širdį. Obrė pasiekė viršūnę. Malonumui vilnijant jos kūnu, Lijamas ją prilaikė, paskui atsistojo, pasirausė kišenėje prezervatyvo ir drebančiomis rankomis ėmėsi savo diržo sagties.

      – Leisk man, – sušnibždėjo Obrė.

      Ji greitai nutraukė žemyn jo kelnes ir trumpikes. Gerai, kad ji buvo greita, nes kiekvienas pirštų prisilietimas stūmė jį vis arčiau bedugnės krašto. Peržengti šią prarają be jos buvo jam nepriimtina. Obrė paėmė prezervatyvą ir užtraukė ant standžios varpos. Viskas, ką Lijamas galėjo, tai įtempti raumenis, sutriuškinti savo moralinius principus ir kovoti su šėlstančiu geismu.

      – Noriu, kad būtum manyje, Lijamai.

      Prikimęs šnabždesys vos nepakirto jo ištvermės. Niekada gyvenime nebuvo toks laimingas, išpildydamas prašymą. Jis pakėlė Obrę ant žalvarinio turėklo, mergina kojomis apsivijo jo liemenį. Lijamas giliai paniro į slidžią ir karštą kūno ertmę. Obrė jam neleido nutolti. Užlietas pojūčių akimirką jis buvo paskendęs ir ramus, tada atsitraukė ir nėrė į ją, kol neužsiliepsnojo jo plaučiai ir nepradėjo drebėti kojos.

      Obrės lūpos susirado jo burną ir pradėjo godžiai bučiuoti, kol juodu nepradėjo dusti. Mergina atlošė galvą į veidrodinę sieną ir sušuko jo vardą. Jos vidiniai raumenys susitraukė ir Lijamą užliejo svaigus malonumas.

      Jis įrėmė delnus ir nulenkė galvą. Pasitenkinimas sutirštino kraują ir sulėtino jo tėkmę.

      – Kvepi nepaprastai skaniai.

      Obrė dantimis grybštelėjo jam ausį.

      – Tu taip pat.

      Ir tiesiog taip paprastai vėl atgijo geismas. Kaip jai pavyksta? Kaip Obrė Holt sugeba taip jį supurtyti ir suteikti vis didėjantį, niekada anksčiau taip stipriai nepatirtą malonumą?

      Šią akimirką Lijamas į klausimą atsakyti negalėjo. Vėliau, – pasižadėjo jis sau, – vėliau jis išsiaiškins, kaip ir kodėl Obrė vis išmuša jį iš vėžių.

      Bet juk pažadėjo jai vakarienę ir krepšį knygų. O duoto žodžio Lijamas laikydavosi. Visada.

      ŠEŠTAS SKYRIUS

      Ir vėl tai padarė. Stengdamasi pajusti kaltę ir apgailestavimą Obrė atsišliejo į vėsią veidrodinę lifto sieną. Tokius jausmus ji privalėtų jausti, nes susidėjo su varžovu. Bet kai kiekvienas jos kūno raumenėlis virpėjo iš malonumo, kai širdis aistringai tebetvinksėjo, o rankomis ir kojomis buvo apsivijusi vyrą, kuris įgyvendino jos slaptą svajonę, pajusti neigiamų emocijų nepavyko. Lijamo krūtinės plaukeliai kuteno krūtis kiekvienąkart, kai kuris nors iš jų įkvėpdavo.

      Pirmas jų suartėjimas buvo atsitiktinumas. O šįkart ji sąmoningai nusprendė ignoruoti tėvo priešiškumą Eliotams ir atsiduoti savo pačios malonumui. Lijamas priminė jai žmogų, kokia ji pati buvo anksčiau. Linksma. Įžūli. Šiek tiek išdykusi. Ar bent jau taip tvirtino jos kambario draugė Radklife. Obrė jau seniai nebuvo sutikusi šios merginos.

      Lijamas Eliotas – pirmas jos sutiktas žmogus, kuris suprato, kaip sunku dirbti šeimos versle, leidybos srityje, o jų naktiniai pašnekesiai telefonu atpalaiduodavo kaip niekas kitas. Geriau nei tabletės ar alkoholis. Tačiau tebesitęsiantys santykiai su Lijamu gali būti tokie pat pražūtingi jos darbui kaip ir priklausomybė nuo narkotikų. Visą gyvenimą ji stengėsi įtikti tėvui ir įrodyti esanti protinga. Draudžiami santykiai su Lijamu neatitiko nė vieno iš šių dviejų dalykų.

      – Matyt, mūsų bandymas nesimatyti nepadės, – atgavusi kvapą ištarė Obrė.

      – Tikrai ne.

      Lijamas išsilaisvino ir jai iškart ėmė jo trūkti. Jis padėjo merginai atsistoti ir ėmėsi taisyti jos drabužius. Obrės kojos drebėjo. Matydama veidrodyje, kaip juodu mylisi, įkaito labiau, nei tikėjosi, bet jo skuba ją aprengti šią ugnį greitai numalšino.

      – Ar stengiesi suteikti man normalią išvaizdą, kad galėtum išgrūsti pro duris? – išgirdusi savo balse nuoskaudą Obrė susiraukė. Norėdama baigti tvarkytis pati, ji, nors ir ne visai tvirtai, nustūmė vyro ranką.

      – Ne. Jei nepridengsiu tavo trapaus kūno, niekada neišeisi iš šio lifto ir negausi nei vakarienės, nei knygų, kurias pažadėjau.

      Obrę apgaubė šiltas malonumo jausmas.

      – Tai gal galiu atsilyginti tuo pačiu?

      Ji priklaupė ketindama užmauti jam kelnes, bet Lijamas sugavo ją už alkūnės ir pastatė ant kojų.

      – Geriau nereikia, jeigu šįvakar nori išeiti iš čia. Vien mintis apie tave klūpančią ant kelių… – jis papurtė galvą. – Po velnių, Obre, vos galiu pakęsti taip, kaip yra.

      Šie žodžiai ir akyse besislepiantis geismas privertė greičiau plakti jos širdį.

      – Tai gal vėliau. Kuo galėčiau padėti dabar?

      – Provokuojantis klausimas.

      Jo akyse spingsėjo nuslopintas alkis. Lijamas susitvarkė drabužius, susėmė rožes, pakėlė rankinę ir viską sudėjo jai į glėbį.

      – Gėlės tau.

      Rožės svaiginančiai kvepėjo.

      – Ačiū. Dažniausiai rožės iš gėlių parduotuvės taip skaniai nekvepia.

      – Specialus užsakymas. Dvylika, nes prieš dvylika dienų mes pirmą kartą pasimylėjome.

      Lijamo pirštai pasinėrė СКАЧАТЬ