Eliotų dinastija. Ketvirta knyga. Maureen Child

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      – Per vakarienę sėdėjai šalia Lijamo Elioto. Ką sužinojai?

      Obrė vos nekrūptelėjo. Taip, Lijamo veidas nuotraukoje lengvai atpažįstamas. Tikėjosi, kad tėvas nepastebės.

      – Hm, nieko. Buvau su Baku. Kalbėjau su juo, ne su Eliotu.

      Tiesą sakant, kaip įmanydama stengėsi ignoruoti Lijamą per visą pusėtiną vakarienę ir vėliau klausantis tų migdančių kalbų. Tik pastangos buvo bevaisės. Ji tiksliai užfiksavo kiekvieną Lijamo kūno judesį. O lengviausias vėjelis tvankioje salėje atnešdavo jo tualetinio vandens aromatą. Lyg to dar būtų maža, skambutis šeštadienio naktį tik dar labiau sustiprino aštrius pojūčius. Prisiminus šeštadienį perliejo šilumos banga. Obrė prikando lūpą ir dar kartą pasižadėjo daugiau apie jį nebegalvoti.

      Labai lėtai jos tėvas padėjo popierius.

      – Nepadarei, ko prašiau, per pietus. Galėjai klaidą ištaisyti per labdaros vakarėlį. Kiek kartų galiu tau kartoti? Niekada nepraleisk progos sužinoti, ką veikia konkurentai.

      Obrei pečius užgulė sunki nevykėlės našta.

      – Taip, pone, suprantu. Bet Lijamas Eliotas nekalba apie savo kompaniją. Su laužtuvu jo nepražiodysiu. Negaliu…

      – Obre, nėra tokio dalyko kaip negaliu. Eliotų leidybos korporacijoje kažkas vyksta. Patrikas Eliotas vadovauja aukščiausios klasės komandai.

      Iš vienos ant stalo gulinčios tvarkingos popierių krūvos jis ištraukė lapą su ranka rašytomis pastabomis.

      Patriko sūnus Maiklas iš biuro buvo išėjęs daugiau kartų nei tada, kai jo žmonai buvo atliekama chemoterapija. Maiklo vyriausiasis sūnus vadovauja „Pulsui“. Antrasis Patriko sūnus Danielius tapo žurnalo „Snap“ atsakinguoju redaktoriumi ir stojo jaunėlio sūnaus pusėn. Staiga iš kažkur apsireiškė Patriko dukters Finolos palikuonė. Viena iš Elioto anūkių dvynių pabėgo su roko žvaigžde ir leido jos buvusiam jaunikiui susižadėti su jos seserimi.

      Tėvas nuleido lapą ir griežtai pažvelgė į Obrę.

      – Čia tik nuotrupos iš žurnalų. Jas surinko mano žmonės. Jei tiek daug laivų palieka Elioto uostą, turėtų būti ir audra, kuri drumsčia vandenis. Noriu žinoti, kokia tai audra ir kada žada užgriūti pakrantę. Išsiaiškink.

      Obrė apstulbusi spoksojo į tėvą.

      – Aš pardavimo viceprezidentė, o ne žurnalistė.

      – Tai tiesioginis mano įsakymas, Obre. Pažįsti Lijamą Eliotą. Pasinaudok šiuo ryšiu.

      Pasinaudok juo.

      – Aš… Aš nemanau, kad man pavyks.

      – Neprašiau tavęs manyti ar nemanyti. Imkis darbo. – Įsakmus tėvo tonas reiškė, kad diskusija baigta.

      Mano šeimoje jau ir taip pakanka sumaišties. O jei dar pradėčiau susitikinėti su priešo dukra… Obrės galvoje skambėjo Lijamo komentaras. Tėvo nusivylimas viliojo atskleisti šią sensacingą naujieną ir įrodyti, kad nėra visiška nevykėlė. Bet ji – ne Mata Hari, kuri miegodavo su vyrais, o paskui išpasakodavo jų

      paslaptis.

      – Pažiūrėsiu, ką galiu sužinoti.

      Bet antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi. Reklamos pardavimo direktoriai turėjo ryšių su svarbiomis reklamos agentūromis. Ji paprašys, kad jie iškamantinėtų bendrus jų ir Eliotų leidybos korporacijos klientus. Gal kas nors iš reklamos užsakovų pastebėjo, ar pas Eliotus vyksta kas nors bloga. Tada patikrins informaciją ir perduos tėvui. Tada nereikės sakyti, ką Lijamas jai pasakė intymioje aplinkoje.

      Prašyti tokių paslaugų jai atrodė nešvarus darbelis.

      Tėvas grįžo prie korektūros, be žodžių liepdamas išeiti. Šį gestą ji labai gerai pažinojo. Obrė pasuko į savo kabinetą. Būdavo dienų, kai ji nekentė savo darbo. Ši – viena iš jų. Peržengusi savo kabineto slenkstį Obrė nustebusi sustojo. Ant stalo krištolinėje vazoje puikavosi prašmatni gėlių puokštė.

      Rožės ir rausvos Azijos lelijos pripildė patalpą svaiginančio aromato. Kas galėjo atsiųsti puokštę? Gėlių ji gaudavo tik per savo gimtadienį, kai iš pareigos pasveikindavo tėvas. O gimtadienis jau seniai praėjęs. Obrė skubiai prisiartino ir giliai įkvėpė gėlių kvapo. Tada išėmė gausioje žalumoje paskendusį užklijuotą voką, perbraukusi nagu atplėšė ir ištraukė

      kortelę.

      Gėlių spalva priminė man tavo suknelę, o jų aromatas tave. Dar kartą ačiū už pagalbą perkant paveikslą. L.

      Lijamas. Į labdaros vakarėlį ji atėjo apsivilkusi karoliukais puošta rausvo šilko suknele. Obrė prispaudė ranką prie smarkiai plakančios širdies. Pažvelgė į aiškią rašyseną, greitai apėjo stalą ir pasiraususi rankinėje ištraukė vizitinę kortelę, kurią jau norėjo išmesti. Rašysena buvo identiška. Jis pats užrašė šią žinutę, nors galėjo paskambinti ir anonimiškai padiktuoti floristei. Kodėl jai tai svarbu, Obrė nesuprato.

      Nemanyk, kad tai kažkas romantiško, Obre. Čia romantikos nėra ir negali būti.

      Ką dabar daryti? Gal reikėtų Lijamui elektroniniu paštu padėkoti už gėles? Čia, kur visi gauti ir išsiųsti laiškai saugomi dideliame serveryje, to daryti nedrįso. Galėtų tik namie, iš asmeninio kompiuterio. O gal derėtų išsiųsti mandagų, bet šaltą atsakymą įprastu Jungtinių Valstijų paštu? Gal paskambinti? Bet irgi ne iš čia. Nors gal tai neišmintinga – išgirdus Lijamo balsą jai linko keliai ir silpnėjo ryžtas jam atsispirti.

      Stengdamasi užgniaužti šypseną Obrė įsikišo abi korteles į rankinę. Reikia laiko apsispręsti.

      Lijamas Eliotas neturi jokios priežasties siųsti jai gėlių.

      O ji neturi jokios priežasties džiūgauti jas gavusi.

      Kam kankintis? Daryk, kaip ji sakė. Išmesk kelnaites ir šiek tiek pamiegok.

      Tačiau Obrės apatinių Lijamas į šiukšliadėžę neišmetė. Gulėjo lovoje ir spoksojo į juodo šilko juosteles savo rankose.

      Trūko miego, todėl anksti nuėjo į lovą, norėdamas atsigriebti už praeitas naktis. Kol kas tik vartėsi stengdamasis nugalėti kraują tirštinantį ir odą tempiantį alkį. Nuo apatinių sklido Obrės kvapas. Lijamas sviedė drabužėlį ant naktinio stalelio, išjungė šviesą ir nusisuko. Paklodė prilipo prie įkaitusio kūno. Nuspyrė ją šalin, bet tai negelbėjo. Tada pasikišo ranką po galva, ruošdamasis praleisti dar vieną naktį spoksodamas į lubas.

      Ką tokio turi Obrė Holt, kad taip beprotiškai sunku ją pamiršti? Žydras akis? Liauną kūną? Vasaros rožių kvepalus? Ar tai, kad lovoje beveik išvedė jį iš proto? Jei suprastų, kur slypi žavesys, galėtų greičiau išrauti visas mintis apie ją.

      Ir kodėl jį visada traukė prie netinkamų moterų? Koledže buvo įsižiūrėjęs pirmakursių konsultantę akademiniais klausimais. Sužinojo, kad ji ištekėjusi, kai jau mėnesį kartu miegojo. Jis iškart nutraukė santykius. СКАЧАТЬ