Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

      Kalba sukėlė kandžių replikų audrą: ko Patrikas iš tiesų siekia, tikriausiai ne tik padidinti pelną? Liusei pavyko nuraminti išsišokėlius ir išlaikyti malonią nuotaiką.

      – Na, Lijamai, ar labai įtemptos šios varžybos? – pasiteiravo Brajenas pusbrolio. – Pateikei mums plikus skaičius, bet, kaip suprantu, laimės tas žurnalas, kurio pelno augimas bus didžiausias procentais.

      – Kova atkaklesnė, nei gali įsivaizduoti, – tyliai atsakė Lijamas. – Aš stengiuosi atsargiai vertinti padėtį. Charizma pirmauja, bet nenorėčiau, kad kiti žinotų, jog lipa šiam žurnalui ant kulnų. Nuo to jie tik dar labiau pakvaištų.

      – Įtampa didžiulė, tiesa?

      – Nė neįsivaizduoji kokia. Šiandien mūsų giminaičiai elgiasi pavyzdingai. Tikriausiai dėl judviejų su Lindse ir kitų, kurie tiesiogiai nesusiję su žurnalais. Vis dėlto bijau, tikrai labai bijau, kad šios varžybos taip sukiršins šeimą, jog nuoskaudų bus nebeįmanoma pamiršti.

      – Kalbi apie Finolą?

      – Ji labai konfliktuoja su seneliu. Jeigu nuoširdžiai, tai man palengvėjo, kad šįvakar Finola nepasirodė. Nemanau, kad būtų įstengusi užkasti karo kirvį, kad ir vienam vakarui.

      – Būtų įsmeigusi jį kuriam nors iš savo brolių į tarpuakį. Na, ji visą laiką bando kam nors ką nors įrodyti.

      Tuo metu Stašas su trimis padavėjais įnešė pačių fantastiškiausių Une Nuit desertų ir pistacijų šerbeto tiems, kurių pilvai jau buvo prikimšti. Pateikęs desertus jis pasilenkė prie Brajeno ir kažką sušnabždėjo į ausį.

      – Gerai, tuojau pat pakilsiu į viršų.

      Brajenas atsiprašęs atsistojo, bet prieš išeidamas priėjo prie Liusės.

      – Ar norėtum susipažinti su Britne Spyrs?

      – Tikrai? – net suspigo Liusė. – Ar ji čia?

      – Užsuko išgerti taurelės.

      Liusės raginti nereikėjo. Brajenui atrodė žavu, kad ji tokia pakvaišusi dėl žvaigždžių. Regis, skaudi patirtis su Kruzu Taboro jos neatvėsino.

      Baras viršuje buvo sausakimšas, tačiau priešais Brajeną svečiai skyrėsi į šalis. Senieji klientai linksėjo jam smalsiai nužiūrinėdami Liusę, bet šįkart jis nenorėjo gaišti laiko supažindindamas.

      Britnė Spyrs su draugais buvo dėmesio centre. Žvaigždė nutraukė pokalbį ir juodu pasisveikino. Brajenas šiltai pasveikino Une Nuit apsilankiusią įžymybę ir supažindino su Liuse, kuri vos pajėgė išlementi kelis žodžius. Brajenas liepė atnešti viešniai butelį Cristal restorano sąskaita, įteikė jai savo vizitinę kortelę ir paragino skambinti jam arba Stašui, jei tik ko prireiktų. Jau ketino eiti, kai blykstelėjo fotoaparato blykstė.

      Jis instinktyviai žingtelėjo, norėdamas užstoti Liusę nuo fotografo – nors nežinojo, kur jis, tik numanė, kurioje pusėje. Brajenas nemėgo fotografuotis, paprastai jam pavykdavo to išvengti, nes nuotraukos žurnalų puslapiuose pakenktų jo anonimiškumui, kurio reikalavo darbas. Vis dėlto geriau jo nuotrauka, nei Liusės.

      Blykstelėjo dar kartą ir jis pastebėjo kaltininką – išstypusį liesą garbanių paauglį su kišeniniu fotoaparatu.

      Brajenas akimirksniu prišoko ir čiupo jam už rankos, šiam nespėjus nufotografuoti dar kartą.

      – Čia draudžiama fotografuoti, – perspėjo jis ir palydėjo vaikį link durų.

      – Tai išmetate mane? – paklausė šis garsiai, kad patrauktų aplinkinių dėmesį.

      – Ne. Palikite savo fotoaparatą administratorei, išeidamas pasiimsite.

      – Pasvajok, biče, – atrėžė berniokas ir ištraukęs ranką iš Brajeno gniaužtų spruko pro duris.

      Brajenas atsiprašė Britnės, ir juodu su Liuse sugrįžo į apačią.

      – Tikrai šaunu, – pareiškė Liusė. – Ačiū. Tikriausiai aš tau atrodau kvailutė.

      – Ne, – atsakė Brajenas, bet buvo pernelyg susirū-pinęs, kad pratęstų mintį. Gal reikėjo bėgti paskui tą vaikį ir atimti fotoaparatą? Tai ne kuris nors iš žinomų paparacių. Gal paprasčiausias Britnės fanas? Vis dėlto kartais fanai parduoda nuotraukas bulvariniams laikraščiams.

      Šiaip ar taip, vytis buvo per vėlu.