Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ negaliu patikėti… Na, ji labai miela, paslaugi, stengiasi padėti kitiems, būti naudinga. Atrodo, kad gyvena vien tam, jog įtiktų ponui Vargovui. Na, jeigu kažkas kreipėsi į ją ir paprašė didžiulės paslaugos…

      – O kaip ponas Vargovas? Kaip banko prezidentas, jis daug gali. Nedaug tepasakojai apie jį. Vargovas turi giminių buvusios Sovietų sąjungos respublikose…

      Liusė papurtė galvą.

      – Tai neįmanoma. Jį pirmą išbraukiau iš įtariamųjų sąrašo, nes visų pervedimų metu jis dalyvavo kokiuose nors pasitarimuose.

      – Visų?

      – Na, bent jau pirmųjų, kuriuos tikrinau. Paskui lioviausi. – Brajenas žvelgė abejodamas ir Liusė pridūrė: – Ponas Vargovas labai dažnai eina į pasitarimus.

      – Pasižiūrėkime, kur jis buvo kitų pervedimų metu. Šiaip sau, iš smalsumo.

      – Visų? Juk jų galybė.

      – Patikrinkime visus.

      Po trijų valandų Brajenas jau turėjo atsakymą: neteisėtų transakcijų metu ponas Vargovas dalyvaudavo kažkokiuose pasitarimuose pačiame banke. Per dvi jo atostogų savaites nebuvo atlikta nė vienos tokios operacijos.

      – Bet juk operacijų metu jis netgi ne visada buvo prisijungęs kompiuteriu prie sistemos, – paprieštaravo Liusė. – Negalėjo atlikti pervedimų neprisijungęs ir neįvedęs slaptažodžių.

      – Kaip manai, ar labai sunku sužinoti ištikimosios sekretorės slaptažodžius? Ji tikriausiai turi juos kur nors užsirašiusi.

      – Bet kaip jis galėjo…

      – Delniniu kompiuteriu. Konferencijų kambaryje yra įvestas bevielis internetas. Vargovas ramiausiai gali palaikyti pokalbį, o tuo pat metu maigo savo delninį kompiuterį. Atrodytų, kad jis kažką užsirašinėja, nors iš tikrųjų naudodamasis Pegės slaptažodžiais prisijungia prie banko sistemos ir stumdo pinigus. Paprasta kaip dukart du.

      – Negaliu patikėti, kad pati nesupratau. Tai juk taip akivaizdu! Bet ponas Vargovas – toks malonus žmogus. Man jis buvo kaip tėvas. Malonus, priėmė į darbą manęs nė nepažinodamas, mokėjo daugiau nei buvau verta, pasodino puikiame kabinete.

      – Tik pagalvok – jeigu norėtum vogti iš pensijų fondų, kam patikėtum juos audituoti?

      Dabar Liusė suprato.

      – Kokiam nors nepatyrusiam darbuotojui. Žaliam. Ir visiškai kvailam.

      – Mokėtum gerą algą, kad jis būtų laimingas ir patenkintas. Patenkintas darbuotojas mažiau pavojingas. Jis nelinkęs kenkti savo kompanijai. Ne taip kaip nepatenkintas. Bet tu jam buvai per gudri. Ir per daug nuoširdi, kad pamirštum, ką mačiusi, ir toliau ramiai dirbtum savo darbą.

      – Dabar viską suprantu, – Liusė apsisuko su kėde ir įsmeigė akis į Brajeną. – Štai ir atsakymas.

      – Mudu su tavim – puiki komanda, – plačiai išsišiepęs pareiškė Brajenas. – Be tavęs niekaip nebūčiau išsiaiškinęs. – Jis čiupo Liusę į glėbį ir įsikniaubė į kaklą. – Ką pasakytum, jei atšvęstume?

      Liusė aistringai įsisiurbė jam į lūpas. Po ilgos dienos prie kompiuterio ir baimės dėl Brajeno mirtinai reikėjo atsipalaiduoti – ji puikiai žinojo, kas geriausiai padeda.

      – Nepatikėsi, ką šiandien buvau sutikusi, – tarė ji Brajenui jiems tysant lovoje. – Redą, tą manekenę.

      – Ji dažnai čia lankosi. Mėgsta patiekalus su vasabi.[12]

      – Argi ne smagu turėti restoraną? Tikras smagumėlis. Kuri naujus ypatingus patiekalus, siūlai ypatingiems svečiams, rekomenduoji jiems ypatingus vynus… Na, man reikėtų daug ko išmokti, bet tau turėtų būti smagu.

      – Man tikrai patinka. Norėčiau tam skirti daugiau laiko.

      Liusė padvejojo, bet nusprendė būti atvira ir papasakoti Brajenui, ką sakė Skarlet.

      – Tavo artimieji labai dėl tavęs jaudinasi. Jie pastebi, kad ilgam išvyksti, o dar tie sužalojimai, kai sugrįžai į brolio vestuves… Kas ten nutiko?

      – Automobilio avarija.

      – Taip sakė ir tavo tėvas, bet jis tuo netiki.

      Brajenas atsiduso.

      – Atvirai kalbant, automobilyje buvo padėta bomba. Prancūzijoje. Supratau, kad kažkas negerai, ir išlipau prieš pat sprogimą. Dėkui Dievui, niekas rimtai nenukentėjo.

      Liusė baisiai išsigando. Bomba automobilyje? Paryžiuje?

      – Skaičiau laikraščiuose. Buvo rašoma, kad tai teroristų išpuolis.

      – Buvome drauge su Mirtinu ginklu. Bandėme pašniukštinėti apie tą labdaros organizaciją, kuriai grobstytojas siuntė pinigus. Tikriausiai buvau arti prisiknisęs, bet nepakankamai arti.

      – Niekada nebevažiuok į Prancūziją, ar girdi?! – suriko Liusė. – Dieve mano, juk kažkas norėjo tave užmušti!

      Brajenas gūžtelėjo pečiais.

      – Taip dažnai pasitaiko.

      – Nepasakok man daugiau! Negaliu klausytis…

      – Nepasakosiu, bet tu turi įtikinti mano šeimą, kad viskas gerai. Ar sugebėsi?

      – Ne, Brajenai, negaliu. Negaliu jiems sakyti, kad viskas gerai, kai bet kurią akimirką tu gali išlėkti į orą.

      – Niekur aš neišlėksiu.

      – Kurią nors dieną kokie nors blogiukai tave pričiups, – išlemeno Liusė.

      Jis beprotiškai švelniai pabučiavo ją į skruostą.

      – Nieko bloga nenutiks. Juk pažadėjau nepalikti tavęs, tiesa?

      – Rytoj tu vėl išeisi.

      – Tik kelioms valandoms. Sugrįšiu. Restorane rengiama vakarienė. ELK baigė pusmetį ir suskaičiavo pelną – kompanija sumušė visus ankstesnius rekordus. Akivaizdu, kad senelio žaidimėliai duoda vaisių.

      – Kuris žurnalas pirmauja?

      – Charizma. Niekas per daug nesistebi, visi mato, kaip aria teta Finola. Bet prieš akis dar pusmetis.

      – Ar kalbėjaisi su tėčiu?

      – Regis, jam nerūpi, kad Snap velkasi uodegoje. Tikriausiai skyrybos jį paveikė labiau, nei jis tikėjosi.

      – Na, skyrybos visada traumuoja, net jeigu santuoka nesėkminga, – racionaliai pamąstė Liusė. – Per šešis mėnesius dar gali pasivyti. Ar norėtum, kad jis užimtų vadovo postą?

      Brajenas patraukė pečiais.

      – Norėčiau, СКАЧАТЬ