Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tarė jis tiesdamas rankas. – Eik, išsirink, kas tau patinka.

      – Ne, dėkui, aš noriu šitų.

      Brajenas dar kartą pažvelgė į plonytį peršviečiamą audinį, drąsų drabužėlio modelį – ir staiga džinsai pasidarė kiek per ankšti.

      Neturėtų įsivaizduoti Liusės, vilkinčios šiais drabužėliais!

      PENKTAS SKYRIUS

      Tą naktį eidama gulti Liusė apsivilko savo melsvus naujuosius naktinius marškinius. Su jais jautėsi seksuali, ir tai pažadino fantazijas, kurių tikriausiai nevertėjo puoselėti. Bet niekaip nesisekė jų atsikratyti. Dvejus metus ji nugyveno tarsi belytė būtybė, daugiau nenorėjo tokia jaustis. Buvo nuostabu vėl jausti, net jeigu kartais tai skaudina.

      Ryte ji įšoko į rausvus šortus, apsitempė sportine liemenėle ir rausva glaustinuke su užrašu Diva ant krūtinės, apsiavė naujuosius sportbačius. Ant galvos užsimovė frotinę juostą, kad plaukai nekristų ant veido.

      Brajenas jau laukė jos virtuvėje, skrudindamas kavos pupeles futuristinio stiliaus kavinuke.

      – Pasirengusi? – paklausė reikšmingai spoksodamas į plikas jos kojas.

      Bent jau ne į krūtinę, tiksliau – ten, kur ji turėtų būti. Liusė jau spėjo priprasti prie apvalumų, kuriuos suteikia stebuklingos liemenėlės, bet bėgiojimui jos netiko.

      – Pasirengusi, bet iš karto įspėju – esu nekokios formos.

      – Mes neskubėsime.

      Po penkių minučių Liusė jau svarstė, kad jeigu tai vadinama neskubėjimu, ji nenorėtų sužinoti, ką reiškia bėgti sparčiai. Mergina duso ir puškavo it senas garvežys, o kiekvienas jos raumenėlis priešinosi. Nė neįsivaizdavo, kad yra tokios prastos formos.

      Laimei, Brajenas nepratarė nė žodžio, tik ramiai kvėpuodamas risnojo greta.

      Netrukus Liusė pagavo ritmą ir pasijuto kiek geriau. Pagaliau galėjo apsidairyti aplinkui – į skubančius žmones, laukiančius taksi ar autobusų, riestainių prekeivių vežimėlius ir balandžių pulkus.

      O, kaip ji myli šį miestą! Deja, retai teko jį matyti tokią ankstyvą valandą. In Tight buvo įprasta dieną pradėti apie vidurdienį. Vis dėlto rytas, nors ir kunkuliuojantis energija, siūlo tau dar ir naujų galimybių.

      – Ar viskas gerai? – pasiteiravo Brajenas.

      Liusė linktelėjo.

      Jie įrisnojo į Centrinį parką ir įsiliejo į minią tokių pat kaip ir jie. Liusė kiek atsiliko, kad bėgdama paskui Brajeną pasigėrėtų reginiu. Jo kojos buvo dailiausios, kokias jai kada teko regėti: įdegusios, raumeningos, o tvirtą užpakaliuką taip ir norisi pačiupinėti. Liusė sukikeno ir užspringo pritrūkusi deguonies.

      Ji sustojo ir užsikosėjo, o Brajenas susirūpinęs plekšnojo jai per nugarą, kol ji liovėsi.

      – Gal jau sukime atgal? – pasiūlė.

      Liusė linktelėjo negalėdama ištarti nė žodžio.

      – Kaip pirmam kartui neblogai.

      Ji nusišypsojo Brajenui, jis irgi atsakė šypsena, ir Liusei širdis nusirito į kulnus. Jau geriau jis nebūtų toks mielas, nes sunku užgniaužti troškimą, kad juos sietų ne tik darbo santykiai. Jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, galbūt jie galėtų susitikinėti kaip du normalūs žmonės. Deja, jos gyvenimas nė kiek nepriminė normalaus.

      Kai pasiekė namus, Liusė buvo šlapia nuo prakaito. Užuot iškart pakilę į viršų, jie užsuko į Une Nuit. Brajenas supažindino ją su savo restorano valdytoju Stašu – žavingu vyriškiu, kalbančiu su prancūzišku akcentu. Kol Brajenas krovė į lėkštę trapios tešlos pyragėlių, Stašas smalsiai nužvelgė Liusę.

      – Čia ji? – paklausė.

      – Taip, ji, – patvirtino Brajenas ir susidrovėjęs šyptelėjo.

      Ji? Ką, po galais, tai reiškia?

      Liusė apsidairė po didžiulę restorano virtuvę, kuri jai priminė nerūdijančio plieno džiungles, žėrinčias ir kvepiančias švara. Trys vyrai ir moteris aukštomis virėjų kepurėmis juokaudami ir kvatodami bičiuliškai ruošė maistą.

      Čia turėtų būti smagu dirbti. Tai ne Alliance Trust, kur niekas nesišypso, kalba beveik pašnibždomis, o aplink sklando nebent naujų kilimų ir pinigų kvapai. Nuoširdžiai kalbant, ta vieta priminė mauzoliejų.

      – Nori viską apžiūrėti? – paklausė Brajenas, pastebėjęs jos susidomėjimą.

      – Taip, žinoma.

      Jis įvedė ją pro plačias dvivėres virtuvės duris ir spustelėjo šviesos jungiklį. Juodu atsidūrė didžiojoje salėje. Interjeras buvo sukurtas vilionėms. Pritemdyta raudona šviesa apšvietė variu apkaltus stalus, aplink kuriuos kėksojo juoda zomša traukti minkštasuoliai ir krėslai. Stalai buvo sustatyti atokiau vienas nuo kito, pasieniais, ir Liusė jau įsivaizdavo čia sėdinčias įžymybes, besimėgaujančias privatumo akimirkomis.

      Grindys buvo iš juodo ir raudono akmens – gal marmuro, o gal kokio kito. Šiuolaikiniai kalto metalo sietynai kabojo šen ir ten, kiekvienas vis kitoks, tikras meno kūrinys.

      – Oho, kaip čia gražu. Ar pats kūrei dizainą?

      – Ne, nusisamdžiau dizainerių kompaniją. Jie įrengė ir mano butą. Negaliu prisiimti sau nuopelnų. Na, pats išrinkau kelis meno kūrinius.

      – Nuostabu. Ar galėsime kada nors čia pavakarieniauti? – Liusė vos neapsvaigo nuo minties apie romantišką vakarienę su Brajenu. Juk jeigu bus viešumoje, turės elgtis kaip įsimylėjėliai. Neturėtų būti pernelyg sunku.

      – Gali ateiti čia kada panorėjusi. Stašas tavimi pasirūpins.

      Na, Liusė ne visai to troško. Ji norėjo, kad pats Brajenas ja rūpintųsi. Galėtų drauge suvalgyti porciją blynelių, įdarytų skrudintomis daržovėmis, ar kokį kitą egzotišką patiekalą, maitinti vienas kitą japoniškomis lazdelėmis.

      Brajenas aprodė jai baro salę, kurioje stovėjo mažesni stalai ir ne tokios minkštos kėdės – laukiantiems staliuko ar užsukusiems išgerti kokteilio.

      – Apačioje yra uždara salė skirta vakarėliams ir panašiai. Nori apžiūrėti?

      Liusė pažvelgė į laikrodį.

      – Geriau jau eikime. Šiandien noriu padirbėti prie kompiuterio.

      Jie pakilo laiptais, nusiprausė ir vėl susitiko virtuvėje sukrimsti prancūziškų pyragėlių su kava. Taip, bėgimas tikrai taps jai įpročiu.

      Po kurio laiko Liusė sėdėjo jaukiai įsitaisiusi darbo kabinete virš Brajeno miegamojo. Tą vakarą, kai buvo užsukusi Skarlet, durys buvo užrakintos – Liusė patikrino iš smalsumo. Bet šįryt jis įleido ją į kambarį ir įjungęs kompiuterį leido dirbti. Ji turėjo ne tik atminties kortelę, kurią pasiėmė СКАЧАТЬ