Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kaltinti už tai, kad ji taip sureikšmino paprastą bučinį.

      Kūnas vis dar virpėjo prisimindamas jo glamones. Tai tik priminė liūdną jos gyvenimo realybę: paskutinius dvejus metus ji negyveno. Apatiškas protas mirusioje kriauklėje, kūnas, atliekantis įprastus veiksmus, vykdantis darbo pareigas ir bandantis išvengti bet kokių nemalonumų.

      Tik kad jie vis tiek ją susirado.

      O gal ji pati prisivirė košės? Bet tikrai nesigaili palikusi ankstesnį gyvenimą, uždariusi jį į tolimiausią atminties kertelę.

      Reikia labiau suimti save į nagą. Ne todėl, kad būtų buvę geriau visai neprasidėti su grupe. Jei tik tada būtų prilaikiusi save, pasitenkinusi tuo, kad gali prisiliesti prie jaudinančio ir paslaptingo pasaulio, viskas būtų buvę gerai. Tačiau ji leido sau prisifantazuoti, kad ištekės už milijonieriaus roko žvaigždės.

      Ir dabartinė situacija panaši. Ji ir vėl turi galimybę akies krašteliu žvilgtelėti į paslaptingą pasaulį. Šįkart ne sekso, narkotikų ir rokenrolo, o slaptųjų agentų, turto grobstytojų ir teroristų pasaulį. Šiaip ar taip – tam pasauliui ji nepriklauso.

      Reikia tai prisiminti ir neleisti sau svaičioti, kad ji gali ką nors reikšti Brajenui, kad ir kaip jis su ja elgtųsi.

      Pagaliau nuovargis nugalėjo ir Liusė užmigo. Kai pabudo, vidurdienio saulės spinduliai sklido į kambarį, o malonus kvapas kuteno nosį. Tas pasakiškas aromatas išsviedė ją iš lovos kosminiu greičiu, kaip juodoji skylė įtraukia antimateriją. Ji šoko į dušą, paskui įsmuko į baltas šilkines kelnaites. Skarlet buvo palikusi jai kokį tuziną visokiausių kelnaičių, kurios gulėjo neišpakuotos. Žinoma, drabužių dizaineriai ir gamintojai siunčia žurnalams nemokamus pavyzdžius tikėdamiesi, kad modeliai ar kokios įžymybės vilkės juos pozuodami nuotraukoms.

      Tačiau stebuklingąsias liemenėles Liusė turėjo tik dvi. Išvydusi jų kainas ji vos iš kojų neišvirto. Kas gali mokėti už liemenėlę aštuoniasdešimt dolerių? Staiga suprato, kad ir pati mokėtų, juk jau žino, kokius stebuklus jos daro.

      Kai nereikėdavo į darbą, Liusė užsitempdavo džinsus ir paprastus marškinėlius. Bet Skarlet pareiškė, kad tokie drabužiai visiškai netinka naujajam Lindsės įvaizdžiui. Teks priprasti vilkėti aptemptas kelnes, mini sijonėlius ir prigludusias palaidinukes, atidengiančias daug nuogo kūno.

      Drabužius ji pasirinko visiškai atsitiktinai – gelsvai rusvą trumputį sijoną ir berankovę palaidinukę su plonytėmis aukso spalvos petnešėlėmis. Makiažu ir papuošalais ji niekada nesirūpindavo – juos prisimindavo tik eidama į viešumą. O dabar nenorėjo, kad Brajenas pamanytų, jog ji labai stengiasi.

      Išėjusi iš miegamojo ir atsidūrusi virtuvėje Liusė suprato, kas taip gardžiai kvepia. Brajenas kepė belgiškus vaflius su šviežiomis braškėmis ir plakta grietinėle.

      – Jeigu mane taip maitinsi, greitai pasidarysiu plati kaip daržinės durys.

      – Labas rytas, – Brajenas neatitraukė akių nuo viryklės ir nė nepažvelgė į Liusę. – Ar gerai išsimiegojai?

      Ne. Varčiausi nuo šono ant šono, negalėdama pamiršti tavo prakeikto bučinio.

      – Puikiai, dėkoju, – ji stengėsi nežiūrėti į jį, nes jei būtų pažvelgusi, vėl būtų ėmusi galvoti apie bučinį. Nieko negalėjo sau padaryti. Į jį žiūrint tiesiog seilė tįso – juodi susitaršę plaukai, neskusti skruostai. Brajenas vilkėjo bėgiojimo šortus ir aptemptus marškinėlius su Boca Royce Country Club logotipu. Tai buvo prabangaus Manhatano klubo, globojamo pačių turtingiausiųjų, pavadinimas.

      Pasijuto patekusi į aplinką, kuriai buvo gerokai per prasta.

      Brajenas nežiūrėjo į ją. Buvo labai užsiėmęs, nes pylė kavą iš aparato, kuris atrodė lyg iš kosminio laivo. Kavos aromatas susimaišė su vaflių ir braškių kvapais, ir Liusės skrandis suurzgė.

      – Buvau išėjęs pabėgioti… Beveik kasryt bėgioju, – tarė jis. – Gali prisidėti prie manęs. Be to, namie turiu treniruoklių.

      Liusė nebuvo didelė sporto mėgėja.

      – Gal ir reikėtų pabandyti…

      – Mėgstantiems pavalgyti tai netgi būtina.

      Liusė nelabai domėjosi maistu – gal todėl, kad niekada jo nestokojo. Augo fermoje, jų pietų stalas visada būdavo nukrautas mėsa, bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis. Mama ragindavo ją valgyti daugiau, sakydavo, kad ji perkarusi kaip kiemo katė.

      Kai susidėjo su In Tight, ten visiems labiau rūpėjo išgerti, nei pavalgyti, nors maisto būdavo – picų arba sumuštinių. Liusė stengėsi valgyti tiek, kad nepakenktų figūrai, taigi treniruotis nebuvo jokio reikalo.

      Pajutusi žvėrišką alkį Liusė suleido dantis į vaflį, gardžiuodamasi klevų sirupu, traškia plutele ir minkštučiu vidumi.

      – Taip, būtinai reikės kažko imtis, kitaip su drabužėliais, kuriuos paliko Skarlet, neatrodysiu tokia seksuali.

      – Galime pradėti bėgioti jau nuo rytojaus.

      – Bet aš neturiu bėgimo batelių. Nei sportinės aprangos.

      – Galėsi nusipirkti, kai eisime tau kontaktinių lęšių.

      Staiga Liusė pagalvojo, kiek turi pinigų savo piniginėje. Gal kokia šešiasdešimt dolerių…

      – Tikriausiai savo kreditine kortele naudotis negaliu?

      – Ne. Negali atsiskaityti savo tikruoju vardu. Jokiu būdu. Ir niekam neskambink telefonu – netgi tiems, kurių blogiukai galbūt dar nesusekė. Nežinau, ar jų daug, bet esu tikras – jie kibūs. Labai kibūs.

      Šie žodžiai akimirksniu sugrąžino Liusę į realybę. Ji net nusipurtė pagalvojusi apie blogiukus savo bute, besiknaisiojančius po daiktus, besiklausančius jos telefono pokalbių. Brajenas baigė kepti paskutinį vaflį, padėjo ant lėkštės ir pagaliau žvilgtelėjo į Liusę. Paskui dar kartą.

      – Nesitikėkite, kad švytėsiu dvidešimt keturias valandas per parą, – subambėjo ji. – Nors Skarlet kai ką pakeitė, aš vis dar esu Liusė Miler.

      – Argi aš ką sakau?

      – Ne, bet žiūri tokiomis akimis…

      – Na, tavo drabužiai ir plaukų spalva tokie kitokie… Reikia laiko, kad priprasčiau.

      – Man taip pat. Nė pati nesupratau, kokia senamadiška buvau virtusi. Vis dėlto netgi tomis patrakusios jaunystės dienomis atrodžiau labiau panaši į save.

      – Tu ir dabar panaši į save, – Brajenas priėjo, prisėdo greta jos už baro ir palinko arčiau taip, kad Liusė užuodė svaigų jo kvapą. Ne prabangių kvepalų, bet muilo ir prakaito. Tikrą vyrišką kvapą. – Tavo šypsena liko tokia pat. Tu labai gražiai šypsaisi, Liuse, tik per retai.

      – Nelabai yra dėl ko šypsotis, – tarė ji, bet tai nebuvo tiesa. Na, taip, ji tapo kažkokių bjaurių tipų taikiniu, prarado darbą, namus ir net savo tapatybę. Bet juk tai nėra labai svarbu. Gyvena sau su pavojingai gražiu slaptuoju СКАЧАТЬ