Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

Чтение книги онлайн.

      Na, apsimesti jai buvo nesunku. Akmeniniais laiptais juodu užlipo į prieangį. Be jokių ceremonijų Brajenas atidarė duris ir įsivedė Liusę į marmuru dabintą prieškambarį su didžiuliu sietynu, ant kurio būtų galėję ramiausiai suptis gal dvidešimt žmonių. Tiesiai priešais juos buvo svetainė, o dešinėje Liusė užmatė valgomąjį su didžiuliu jau padengtu stalu, kurį puošė lininė staltiesės, porceliano bei krištolo indai.

      Kad ir prabangūs, namai spinduliavo jaukumu. Elegantiškas ir santūrus interjeras nebuvo paliestas profesionalo rankos. Liusė būtų galėjusi kirsti lažybų, kad namus puošė jų šeimininkė. Visur buvo pilna šeimos nuotraukų ir mielų niekučių. Baldai, nors aptraukti prabangiu gobelenu, atrodė pasirinkti dėl patogumo ir patvarumo.

      Šeima jau sėdėjo svetainėje. Tarpduryje pasirodžius Brajenui su Liuse šurmulys kaipmat nutilo. Visi smalsiai sužiuro į atvykėlius.

      – Brajenai, – gražus keturiasdešimtmetis vyras priėjo prie Brajeno ir nuoširdžiai paspaudė ranką. Atrodė per jaunas, kad būtų Brajeno tėvas, bet panašumas buvo toks ryškus, kad kitaip ir būti negalėjo. Jis nukreipė žvilgsnį į Liusę: – O tu tikriausiai Lindsė. Aš Danielius Eliotas, Brajeno tėvas.

      Jie paspaudė viens kitam ranką.

      – Taip ir supratau.

      – Prašau dėmesio, – prakalbo Brajenas. – Čia Lindsė Morgan. Būčiau dėkingas, jei mirtinai jos neišgąsdintumėte. Juk žinote, kad draugėn susirinkę Eliotai atrodo mažumėlę grėsmingai.

      Liusė susipažino paeiliui su visais. Brolį Kaleną buvo nesunku prisiminti, nes buvo neįtikėtinai panašus į Brajeną. Kaleno žmonos Mistės irgi nė už ką nepamirštum: buvo kokio metro aštuoniasdešimties ūgio, nėščia ir fantastiškai graži.

      Skarlet ji jau pažinojo, bet dabar susipažino ir su jos sužadėtiniu Džonu Harlanu, reklamos agentūros vadovu, ir dvyne seserimi Samer, tikslia, ne mažiau įspūdinga jos kopija. Samer sužadėtinis Zikas Vudlou taip pat buvo pribloškiantis. O kaipgi kitaip, juk tikra roko žvaigždė – dievaitis, kai neįsijautęs į savo sceninį vaidmenį. Juodu su Samer nutraukė gastroles, nes seserys planavo dvigubas vestuves.

      Tačiau po kurio laiko vardai ir veidai ėmė blukti. Prisiminti jų su Brajenu sukurtą istoriją ir į atmintį įsirašyti krūvą naujų vardų buvo per sunkus uždavinys mažai Liusės galvelei. Liusė pagalvojo, kad tai ne taip jau ir svarbu. Po kelių savaičių jos čia nebebus – ji liks tik dulkelė Eliotų šeimos atmintyje.

      Vis dėlto svarbu. Liusė norėjo patikti Eliotams. Norėjo palikti gerą įspūdį Brajenui.

      Pagaliau pasirodė ir Brajeno seneliai. Liusė dar nebuvo sutikusi tokio grėsmingo vyro kaip Patrikas Eliotas. Nors jau gerokai virš septyniasdešimties, jis atrodė tvirtas ir gyvybingas. Nekėlė abejonių, kad jo žodis čia paskutinis.

      – Tai tu jo naujoji mergina, – tarstelėjo jai vos metęs žvilgsnį, lyg į aukcione pirktą arklį.

      Brajenas mandagiai juos supažintino, bet Patrikas nepasivargino naujoviškai spustelėti jai rankos, tik atsainiai linktelėjo.

      – Nekreipkite į jį dėmesio, – tarė Meivė, Brajeno senelė. Ji buvo mažutė ir vis dar labai graži. Beveik balti plaukai su keliomis užsilikusiomis kaštoninėmis sruogelėmis buvo elegantiškai susukti į kuodą, nosį puošė blyškios strazdanėlės. Žalių akių žvilgsnis buvo aštrus it vanago ir nieko nepraleidžiantis. – Jis tik atrodo it senas ožys, bet giliai širdyje – tikras kerėtojas. Sveika atvykusi į Potvynius.

      Meivė paėmė abi Liusės rankas ir suspaudė. Liusė pajuto pamilusi šią moterį iš pirmo žvilgsnio. Ji buvo tiesiog žavinga.

      Nors susidomėjimas ja greitai nuslopo, Liusė visą laiką jautė, kad Eliotai ją stebi. Kai atvyko daugiau svečių – Brajeno dėdė Šeinas ir pusbrolis Tiganas su sužadėtine Rene – visi susiskirstė nedidelėmis grupelėmis ir pokalbis pakrypo apie žurnalus. Tai buvo visiškai natūralu, nes dauguma jų dirbo ELK.

      Net pašaliniam žmogui buvo aišku, kad visus kausto įtampa. Dirbantieji tame pačiame žurnale laikėsi draugėje ir kartais imdavo šnibždėtis. Retkarčiais kur nors pratrūkdavo juokas, šen bei ten išsiverždavo emocijos, giminės apsikabindavo.

      Liusė nebuvo pratusi, kad šeimoje taip laisvai reiškiami jausmai. Ji užaugo santūrių žmonių šeimoje, kur niekas nepakeldavo balso, bet ir juokas skambėdavo retai. Apie apsikabinimus nė galvoti neverta.

      Nenuostabu, kad Liusė puolė į kitą kraštutinumą ir leido savo gyvenimui virsti visišku chaosu.

      – Leisk įpilti tau dar vyno, Lindse, – pasiūlė Danielius. – Kokį mėgsti?

      – Hm, raudonąjį.

      – Burgundiškąjį? Ar pinot noir?

      Liusė suprato, kad turėtų žinoti skirtumą – bet nežinojo. Tėvų namuose alkoholinių gėrimų vartojama nebuvo, o In Tihgt mieliau rinkosi alų ar ką nors stipresnio.

      Pastebėjęs sutrikusį Liusės žvilgsnį Danielius paėmė ją už parankės ir nusivedė prie baro, ant kurio stovėjo keli atkimšti buteliai.

      – Čia burgundiškasis, – paaiškino. – Tikrai puikus, australietiškas. O šis pinot noir iš Čilės. Sausas, su lengvu vaisių ir ąžuolo žievės prieskoniu, – jis nusišypsojo Liusei. – Apsimesk, kad tave domina mano nuobodi paskaita apie vynus, gerai? Suteik man malonumo.

      Liusė nusikvatojo.

      – Man tikrai įdomu, tik nelabai ką apie tai išmanau. Man regis, gėriau iš to butelio su žalia etikete.

      Danielius paėmė butelį ir pripildė jos taurę.

      – Tiesą pasakius, turėjau slaptą motyvą nusivesti tave tolėliau nuo bandos. Norėjau persimesti žodeliu akis į akį.

      Oi, oi, štai ir prasideda. Liusė pajuto kylančią paniką. Brajeno tėvas kažką suuodė, ji viską sugadino.

      – Man labai neramu dėl Brajeno. Pastaruoju metu jis tiek daug keliauja. O gegužę pasirodė savo brolio vestuvėse praskelta lūpa ir šlubčiodamas. Dievagojosi pakliuvęs į avariją, bet ant jo automobilio – nė įbrėžimo.

      Liusei tai buvo visiškai nauja informacija. Nieko nenutuokiančiu žvilgsniu ji pažvelgė į Danielių.

      – Nori pasakyti, kad nieko nežinojai?

      – Mudu dar neseniai susitikinėjame, – tarė ji iš įtampos virpančiu balsu. – Viskas įvyko kosminiu greičiu. Dar daug ko nežinau apie Brajeną. Jis neminėjo jokios avarijos.

      Tai buvo gryna tiesa.

      – Man regis, jis kažką slepia. Nesu paranojiškas tėvelis, jo mama taip pat nerimauja. Ir Kalenas. Mums atrodo, kad jis su mumis nenuoširdus. Gal bando nuo kažko apsaugoti?

      O varge! Ir ką jam dabar sakyti?

      Norėjo nuraminti Danielių, paprašyti, kad nesijaudintų, bet negalėjo – juk Brajenui visą laiką gresia pavojus. СКАЧАТЬ