Mūsų meilė tobula. Pirma knyga. Jessica Gilmore

Чтение книги онлайн.

      Laiptuose pasigirdus žingsniams, Medison paskubomis grįžo į savo vietą, greitai čiupo laikraštį apsimesdama, kad taip patogiai ir sėdėjo pastarąsias dešimt minučių.

      – Atleisk, kad užlaikiau. Apsipyliau marškinius tuo žaliu skysčiu ir nenorėjau niekur eiti dvokdamas kaip absento praeities vaiduoklis, – tarė Kitas įėjęs į kambarį ir kilstelėjo antakius. Medison nusispyrusi batelius ir susirangiusi sofos kampe su laikraščiu ant kelių. Stengėsi atrodyti kuo mažiau panaši į mėgėją detektyvę. – Patogu?

      – Mmm? Taip, viskas gerai. Tik užbaigiau tavo kryžiažodį. Man atrodo, ten Medūza.

      – Prašau?

      – Šeši vertikaliai. Gąsdinančios gyvatės. Medūza.

      – Nagi, duokš, – Kitas paėmė iš jos laikraštį ir pažvelgė į klausimą. – Na, žinoma. Turėjau susiprasti… – Vėl pakėlė galvą ir nužvelgė ją neįtikėtinai žydromis akimis. – Mėgsti galvosūkius, Medison?

      – Kas?.. – jai prireikė didžiausių valios pastangų, kad išsėdėtų ramiai taip įdėmiai stebima. Atrodė, kad Kitas žvelgia į ją pirmą kartą, tarsi mėgina įvertinti.

      – Galvosūkius, testus? Mėgsti?

      – Žinoma, juk visi juos mėgsta, ar ne?

      Kitas neatsakė, tik toliau įdėmiai į ją stebeilijo.

      – Na, vaikystėje norėjau būti Nense Driu[1] , – tada, kai nesvajojo būti Rore Gilmor[2]. Medison nuleido kojas ant grindų. – Man regis, minėjai gėrimus.

      Kitas valandėlę dar pastovėjo sustingęs, vis dar verdamas ją žvilgsniu, bet galiausiai nusišypsojo, veidu kaip kaukė nuslinko pažįstama pašaipi išraiška.

      – Žinoma, netoliese. Tikiuosi, tu nieko prieš pasivaikščioti.

      Medison nežinojo, ko tikėtis išėjus į miestą su Kitu Bachananu – prašmatnaus vyno baro ar kokio privataus klubo su odiniais krėslais ir tyliu privilegijuotųjų juoku. Bet tikrai nesitikėjo jaukaus bariuko, į kurį pateko. Sienos buvo nukabinėtos vietinių autorių grafikos kūriniais, aplink tvirtus kvadratinius medinius stalus – odinės sofos ir krėslai. Baras buvo beveik pilnutėlis, bet neatrodė nei ankštas, nei triukšmingas; čia jauteisi jaukiai kaip bare iš knygos. Už baro stovintis vyriškis linktelėjo Kitui ir metė Medison įdėmų žvilgsnį, bet Kitas nusivedė ją į kampą prie nekūrenamo židinio ir patraukė užsakyti gėrimų.

      – Paprašiau ir lėkštės užkandžių, – tarė jis statydamas priešais ją ant stalo butelį proseko ir taures. – Nežinau, kaip tu, bet aš mirštu iš alkio. Tuose darbo vakarėliuose amžinai nėra, kada pavalgyti. Sunku bendrauti su puse krevetės burnoje.

      – Kai pradėjau organizuoti renginius, kartais ištisas dienas maitindavausi tik vieno kąsnio sumuštinukais, – prisipažino Medison jam pildant taures. – Merginai, ką tik baigusiai koledžą, Niujorkas labai brangus miestas, o nemokamas maistas – nemokamas maistas. Kartais taip ilgėdavausi seno gero sumuštinio arba milžiniško mėsainio! Pasirodo, ikrų įmanoma atsivalgyti.

      – Su gimtadieniu, – tarė Kitas paduodamas jai taurę ir atsisėdęs priešais kilstelėjo savąją. – Dirbai renginių organizavimo srityje?

      Medison linktelėjo.

      – Po mokslų prisijungiau prie draugės viešųjų ryšių ir renginių organizavimo įmonės. – Tas darbas buvo tobulas. Medison dirbo Manhatano širdyje su aukštuomenės grietinėle, bet po kurio laiko toji draugė nusprendė, kad jai labiau patinka vaikščioti į vakarėlius nei juos organizuoti, maloniau būti minimai antraštėse, nei jas sugalvoti. – Paskui tapau jaunesniąja vadybininke DL Media, o tada mane pasiėmė Brenda. Redakcijoje dirbu tik šešis mėnesius, – pridūrė ji. Vis dar nesuprato, kaip Brenda ją įtikino palikti saugų viešųjų ryšių pasaulėlį ir plaukti į nepažįstamus leidybos vandenis. Tai buvo pirmas neplanuotas poelgis per gerą dešimtmetį. Medison vis dar gąsdino ir jos pačios spontaniškumas, ir nauja pradžia.

      – Šešis mėnesius? Galvojau, kodėl vis dar esi padėjėja, nes atrodai labai gabi, – paprastai pasakė Kitas, bet Medison atsisėdo tiesiau išdidumo kupina krūtine.

      Ji apsidairė aplink tikėdamasi, kad Kitas nepastebės, kaip ją paveikė netikėtas komplimentas.

      – Labai jauki vietelė. Ar čia atsivedi visas merginas?

      – Tu pirmoji.

      Medison atsisuko į jį ir jau buvo beprajunkanti, bet Kitas nesišypsojo. Atrodė visiškai rimtas.

      – Kokia aš pagerbta. O kodėl ne? Būtų visai patogu.

      Kitas patraukė pečiais.

      – Namo nieko nesivedu, nes paskui visko prisigalvoja. Vieną akimirką – jauki vakarienė, kitą ji jau lieka nakvoti, netrukus perstatinėja baldus ir reikalauja stalčiaus. Be to, Kamila ir tokios kaip ji norėdavo eiti tik ten, kur galėtų save parodyti ir į kitus pažiūrėti. Ši vietelė joms per prasta.

      Nuskambėjo gana liūdnai, bet Medison puikiai jį suprato.

      – Jeigu nenori dalytis su tomis merginomis nei namais, nei kaimynyste, kodėl su jomis susitikinėji?

      Jo akys akimirkai aptemo.

      – Nes man negresia joks pavojus kurią nors iš jų įsimylėti.