Mūsų meilė tobula. Pirma knyga. Jessica Gilmore

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ aukso amžiaus žmogžudystės įrankiai – skrybėlių smeigtukai ir žvakidės, perlais nusagstyti revolveriai ir stiklainiukai su cianido etiketėmis. Tie mieli saldainiukai sukėlė tikrą sujudimą, kai kurie svečiai nenorėjo grįžti namo nesurinkę visų figūrėlių. Pasirodo, net ir šituos snobus gali išjudinti linksma, originali idėja.

      – Atsiprašau.

      Kitas apsidairė klausiamai kilstelėjęs antakius. Jam už nugaros nekreipdamas į jį net menkiausio dėmesio stovėjo jaunas vyras ir tiesė Medison savo vizitinę kortelę.

      – Buvo labai malonu susipažinti, būtinai man paskambink – mielai aprodyčiau Londoną. A, ir su gimimo diena!

      – Ačiū, – kreivai šypsodamasi ji paėmė kortelę ir įsidėjo į rankinę. Kitas mėgino įžiūrėti, kas ant jos parašyta, bet ji pradingo rankinės gelmėse. Kiek tokių kortelių ji ten turi? Ir ką sakė tas vyriškis?

      – Ar šiandien tavo gimtadienis?

      Medison linktelėjo.

      – Taip.

      – Nežinojau, – atsakė Kitas sutrikęs. Kaip jis šito nežinojo? Visada prisimindavo Viltės gimtadienį, nors, kai dabar apie tai pagalvojo, tik todėl, kad ji jį įtraukdavo į darbo kalendorių ir kiekviena proga primindavo, kad mėgsta ir gėles, ir šokoladą, o labiausiai – vietinio SPA kuponus. – Labai apgailestauju, kad tau teko dirbti. Tikiuosi, likusiam vakarui ir savaitgaliui turi įdomių planų.

      Medison minutėlę patylėjo nudūrusi akis.

      – Taip, – atsakė, bet nė kiek neįtikinamai.

      – Ir? – paspaudė Kitas ir iškart save už tai prakeikė. Jeigu pasakė, kad turi planų, vadinasi, turi planų. Reikėjo palikti ją ramybėje. Jam nebūtina žinoti smulkmenų; Medison – suaugusi moteris.

      Suaugusi moteris naujame mieste, kur beveik nieko nepažįsta.

      Medison giliai įkvėpė ir galiausiai nutaisiusi šypseną pažvelgė jam tiesiai į akis.

      – Planuoju užsisakyti maisto ir pažiūrėti filmą. Rytoj truputį patyrinėsiu miestą. Nieko ypatingo. Kol kas nelabai ką čia pažįstu.

      – Per gimtadienį būsi viena namie?

      – Juk geriu kokteilį, – ji kilstelėjo taurę su rožiniu skysčiu. – Viskas gerai.

      Moteris pati pasakė, kad jai viskas gerai, o sprendžiant iš to, kiek vizitinių kortelių susirinko, aplink pilna vyrų, kurie mielai atšvęstų kartu su ja, kaip tik ji panorėtų.

      Bet ji šioje šalyje pirmą kartą… Kitas manė, kad jo sąžinė numirė prieš trejus metus, bet panašu, kad kažkoks jos vaiduoklis pamažu kilo gyvenimui.

      – O kaip kitos merginos iš darbo? Visos užsiėmusios?

      – Būtų truputį keista. Praktiškai aš lygi su visomis padėjėjomis, bet jos sėdi viename kabinete, o aš su valdžia, todėl retokai matomės, – Medison sudvejojo. – Man atrodo, Viltė su jomis nelabai bendravo, ir visos mano, kad aš tokia pati. – Ji patraukė pečiais. – Nieko tokio. Ne draugų ieškoti čia atvažiavau, bet dar turiu daugybę laiko. – Vėl pamėgino nusišypsoti ir šįkart šypsena beveik palietė akis. – Tiesą sakant, kai pasistengiu, man visai neblogai sekasi.

      Kito sąžinė vėl krustelėjo. Jis turėjo pasirūpinti, kad Medison apšiltų kojas naujoje vietoje, bet ji nuo pirmos dienos buvo tokia profesionali. Be to, – šnabždėjo įkyrus sąžinės praeities vaiduoklis. – Ką būtum daręs, jeigu ir būtum žinojęs? Bet ji taip stengėsi dėl šio vakaro, ir šiandien jos gimtadienis… Net Kitas nėra toks beširdis, kad paliktų ją vieną su pica ir romantine komedija.

      – Negaliu leisti, kad per gimtadienį viena grįžtum namo žiūrėti filmo. Ypač kai tiek dirbai dėl šito vakarėlio. Mažiausiai, ką galiu padaryti, tai pavaišinti gėrimu, – jis pažvelgė į mėlyną gėrimą savo rankoje ir nusipurtė. – Tikru gėrimu. Ką pasakysi?

      2

      Ji turėjo atsakyti ne.

      Medison mažiausiai trūko pasimatymo iš pasigailėjimo, o dar blogiau – pasimatymo iš pasigailėjimo su viršininku. Tačiau Kitas ją užklupo pažeidžiamą. Kad ir kaip smagu vakarėlyje paflirtuoti net ne su vienu ir ne dviem, o keliais vyrukais, kurie visi su dantimis, plaukais ir įspūdingomis pareigomis, Medison nenoromis prisiminė, kaip pernai tokiu pačiu metu Bartas ją išsivežė į jaukius svečių namus Konektikute. Prieš tris mėnesius pagrįstai tikėjosi, kad per šį gimtadienį jis pasipirš, o ne išsiskirs iki gimtadienio likus dviem mėnesiams.

      Tai reiškė, kad sulaukusi dvidešimt septynerių ji nebus ištekėjusi, o dvidešimt aštuonerių netaps mama. Visas kruopščiai suplanuotas tvarkaraštis nuėjo velniop. Kažkaip reikės pradėti iš naujo. Tik kol kas nė nenutuokė, nei kaip, nei su kuo, nei kur…

      Laimingo gimtadienio. Medison atsiduso, amžių senumo vienatvė pakilo iš gelmių, kuriose buvo palaidota, apsivijo ir širdį, ir sielą. Kad negavo nei atvirukų, nei dovanų, jai nė motais. Prie to priprato jau seniai. Bet kažkodėl atrodė, kad sulaukus dvidešimt šešerių jos gimtadienis bent kam nors turėtų būti svarbus. Bent jau jai pačiai. Tačiau visą dieną apie jį nė negalvojo. Pati nesuprato, kodėl apie tai užsiminė jaunam pardavimo vadybininkui, – gal iš apgailėtino poreikio sulaukti dėmesio, kad ir kokio menko.

      Gana. Medison ne verkšlentoja, ji kovotoja ir niekada gyvenime nesigręžiojo į praeitį. Medison atsikėlė nuo minkštos aksominės sofos ir perėjo kambarį. Jeigu jau turi palaukti Kito Bachanano namuose, kol jis persirengs, verčiau pasinaudos proga nuodugniau juo pasidomėti. Kiek kol kas pavyko suprasti, Kitas buvo nuolatinis biuro apkalbų objektas, tačiau tai tebuvo spėlionės, neturinčios jokio realaus pagrindo. Kelios pikantiškos detalės jai padėtų įsilieti į socialinį biuro gyvenimą. Negali pusei metų palaidoti savęs ir savo įžeisto išdidumo kaip koks romėnų tremtinys šaltoje, drėgnoje saloje.

      Šiaip ar taip, oras Londone buvo gražesnis, nei ji tikėjosi.

      Galėjo pasiguosti, kad įžeistas tik išdidumas. Niekada nebūtų tokia kvaila ir neatiduotų savo širdies nė kiek nesisaugodama.

      Daugiau apie tai negalvok, – sudraudė save Medison ir maldaujamai užvertė galvą į aukštas lubas. Londone jai liko penki mėnesiai; reikia vėl pradėti gyventi, kad į Niujorką grįžtų pasisėmusi europietiško šarmo ir nuotykių. Jeigu tai neprivers Barto pulti ant vieno kelio su sužadėtuvių žiedu rankoje, tada jau niekas nepadės. Šiaip ar taip, juk sakoma, kad atstumas suartina. Tai pamanykit, kaip jie suartės jam išgirdus, kad Londone ji puikiai leido laiką…

      Akį patraukė įmantrus gipso lipdinys ant lubų. Medison galėjo lažintis, kad išlikęs originalus nuo namo pastatymo kaip ir grindų plytelės koridoriuje ir rozetės ant lubų, nuo kurių kabojo su aplinka kontrastuojantys modernūs šviestuvai. Ji tikrai nesitikėjo, kad Kitas gyvena milžiniškame dviejų butų kotedže su vaizdu į žalią aikštę; būtų galėjusi lažintis, kad jis įsikūręs kokiame nors madingame stiklo ir chromo bute, o ne baltutėliame Jurgio laikų name. Šis dar įspūdingesnis nei Barto namai.

      Kol kas asmeninių detalių beveik nepastebėjo. Plytelėmis išklotame koridoriuje СКАЧАТЬ