Likimo duktė. Lindsay McKenna

Чтение книги онлайн.

      – Tau reikia lėšų, Kaja.

      Ji įdėmiai pažvelgė Maikui į akis.

      – Ar gali man padėti? Atsilyginti negalėsiu. Dirbti Persėjui nenoriu. Labiau už viską trokštu skraidyti, bet po atleidimo už blogą elgesį manęs nesamdys nė vienos komercinės oro linijos.

      – Žinau, – sumurmėjo Maikas. Žydrose kaip kalnų ežerai akyse jis matė nepakeliamą skausmą. – Klausyk, leisk man dėl šios misijos pasitarti su Morganu. Mums toks prašymas kiek neįprastas. Paprastai padedame žmonėms, esantiems užsienio šalyse, kuriems negali padėti ambasados ar įprastos politinės procedūros. Dažnai dirbame po priedanga, bet čia visai kas kita. Šiuo atveju ieškotume ne žmogaus, o daikto, krištolinio totemo. Mano viršininkas nedaug teišmano apie Amerikos čiabuvių dvasinį gyvenimą ir kažin, ar tiki tokiais dalykais.

      Baigęs kalbėti Maikas šyptelėjo ir pirštais pabarbeno į stalą.

      – Nors jo sūnus Džeisonas Treihernas neseniai susituokė su grynakrauje apačų genties mergina Ane Deizen, kuri kilusi iš žiniuonių giminės. Džeisoną išgydė ji, o ne tradicinė medicina, todėl manau, kad Morganas šiuo atveju turėtų būti atviresnis mūsų idėjai. Pirmiausia trumpai parašysiu jam apie misiją, tada mudu pasikalbėsim ir pamėginsiu jį įtikinti, kad tau padėtų. Gerai?

      Kaja nežinojo, ar jau džiaugtis, ar ne.

      – Vis tiek nemanau, kad esu tinkamiausias žmogus šiai užduočiai, Maikai. Visuose dvasiniuose dalykuose aš tokia neįgudusi…

      – Žinau, kaip jautiesi, Kaja, bet tave pasirinko Didžioji dvasia, tad kas aš toks, kad ja abejočiau? Aš tavimi tikiu. Tikiu tavo vizija. Taip, šiame pasaulyje daug nesantaikos ir blogio. Kaip šamanas galiu tai patvirtinti. Nuolat su tuo susiduriu, nes Persėjas kasdien kaunasi priešakinėse linijose – mes šviesos kariai, kovojantys su tamsa ir žmonėmis, kurie jai tarnauja savanaudiškais tikslais. Tu ne viena. Aš tavo pusėje ir puikiai suprantu tavo misiją, – tarė jis ir padėjo savo puodelį ant stalo. – Pažiūrėkim, ar man pavyks įtikinti Morganą tau padėti.

      – Kas čia per velniava, Maikai? – išspjovė Morganas perskaitęs dokumentą ir numetė jį ant drebulės stalo.

      Maikas nusišypsojo ir atsisėdo priešais viršininką prie jo didelio stalo. Kol aprašė misiją, užtruko gerą savaitę. Teko dar kelis kartus susitikti su Kaja aptarti smulkmenas. Kol laukė, ką apie planą pasakys Morganas, Maikas leido jai apsistoti viename iš kompanijai priklausančių butų Filipsburge.

      – Manau, ji patenka į mūsų neįprastąją kategoriją, – šypsodamasis atsakė Maikas.

      – Švelniai tariant, – atsakė vyresnysis vyras įsmeigęs žvilgsnį į misijos aprašymą ir pasitaisė rožinio šilko kaklaraištį. – Skamba kaip mokslinė fantastika, Maikai. Jeigu tavęs nepažinočiau, pasakyčiau, kad kažkas nori pajuokauti ir pažiūrėti, ar užkibsim, ar ne.

      Maikas linktelėjo stebėdamas, kaip Morganas, apsivilkęs anglies pilkumo kostiumu ir baltais šilkiniais marškiniais, piktai žvelgia į jį iš anapus stalo.

      – Jau seniai norėjau įsteigti atskirą Persėjo skyrių, kuris rūpintųsi tik tokiomis misijomis, – atsakė Maikas rodydamas į aprašymą.

      – Tikrai? – sukluso Morganas ir, atsisėdęs tiesia nugara, smalsiai jį nužvelgė.

      – Morganai, argi tai, kas nutiko Džeisonui, tavęs neįtikino, kad šiame pasaulyje ne viską galima pamatyti akimis?

      Viršininkas atsilošė savo krėsle ir paėmė puodelį kavos. Dženė Rait, jųdviejų asistentė, ant stalo buvo palikusi dvi Krispy Kreme spurgas. Maikui jos nebuvo būtinos, bet šį kartą galėjo pasilepinti.

      – Na, taip…

      – Anės mama – apačų žiniuonė. Dabar Anė mokosi, kad galėtų sekti jos pėdomis. Žinios perduodamos iš kartos į kartą.