Likimo duktė. Lindsay McKenna

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ to nežinojau. – Ir iš kur galėjo žinoti? Tarnaudama kariuomenėje nuolat rašė senelei, bet ji angliškai rašė sunkiai, o telefono neturėjo, tad per daug naujienų nesulaukdavo.

      Senelė nužvelgė apniukusį vaikaitės veidą.

      – Didžioji dvasia prašo tavęs surasti pirmąjį totemą, paslėptą Australijoje. Ji tau parodė, kad antrąjį ir trečiąjį mums grąžins kitos dvi moterys. Radusi ir grąžinusi kristalą mūsų tautai, grąžinsi mums dvasinę pusiausvyrą. Be totemų visi trys klanai ir tūkstančiai jiems priklausančių žmonių labai kenčia. Mums tai smūgis žemiau juostos, baisi visos tautos tragedija.

      Kaja sugniaužė kumščius ir sušnabždėjo:

      – Bet kaip man tai padaryti, senele?

      – Pasikliauk nuojauta, vaikeli. Abu tavo tėvai buvo kilę iš senų žiniuonių giminių. Žinau, kad nenori to sureikšminti, bet nuojauta padės tau surasti pirmąjį kristalą, Spalvų klano kaukę.

      – Senele, pati žinai, kad nenorėjau, jog mama mane mokytų. Metafiziniu aspektu esu beviltiška.

      – Nenorėjai, kad tave mokytų, nes nenorėjai tapti bejėge auka kaip tavo motina. Todėl ir nusišalinai nuo savo šaknų, bet dabar turi pasitikėti Didžiąja dvasia – ilgoje kelionėje ji tau padės per kitus žmones.

      Kaja nepatikliai pažvelgė į senelę.

      – Klausyk, senele, tuos dalykus pamiršau būdama devynerių, kai mirė mano tėvai. Nė už ką nenorėjau būti į juos panaši. Labiau už viską troškau tapti grifu ir skraidyti nešiojama oro srovių. Tapusi naikintuvo pilote, tą svajonę įgyvendinau. – Po šių žodžių Kają vėl užplūdo gėda, kad buvo išmesta iš laivyno. – Jaučiuosi taip, tarsi atiduotum mane vilkams, senele. Nesuprantu, ką darau. Man tai tas pats, kas gauti eskadrono vado įsakymą sėsti į karinį orlaivį ir skristi nepraėjus mokymų.

      – Manau, kad ši užduotis tau skirta ir tam, kad išmoktum pasitikėti žmonėmis, vaikeli. Be to, turi išmokti pasikliauti nuojauta, savo vidiniu žinojimu, – tarė senelė dėdama ranką sau prie širdies. – Negalima gyventi be savo prigimtinių instinktų. Kiekvienas turime vidinį balsą, kuris mums pataria, rodo kelią ir saugo nuo blogo. – Ji švelniai nusišypsojo vaikaitei, kuri visai neatrodė patenkinta nauju gyvenimo posūkiu. – Jau minėjai, kad pažįsti žmogų, galintį tau padėti. Kodėl nenuvyksti su juo pasimatyti? Mūsų žmonės sako, kad turi žengti pirmąjį žingsnį pro galimybių duris. Tik tada Didžioji dvasia tau padės.

      Prisiminusi Maiką Hiustoną, Kaja pakėlė galvą. Kažkodėl atrodė, kad susitikti su juo – teisingas sprendimas. Jis ne tik buvęs kariškis, bet ir indėnas, taigi supras jos užduotį. Ji žvilgtelėjo į senelę ir sumurmėjo:

      – Gerai, suprantu, ką turi galvoje. Galbūt Maikas Hiustonas pastūmės mane reikiama linkme, kad grąžinčiau Spalvų klano kaukę tavo žmonėms.

      – Mūsų žmonėms, – sušnabždėjo Aivė. – Nesistenk nuo mūsų atsiskirti, Kaja. Tavo gyslomis teka rytų čerokių kraujas. Negali to išsižadėti, taip pat kaip Motina Saulė negali išsižadėti Motinos Žemės ir neduoti jai savo šviesos.

      Kaja pavargusi gūžtelėjo pečiais ir gurkštelėjo arbatos.

      – Pamėginsiu, senele. Pažadu, kad pamėginsiu… – Bet daugiau nieko negalėjo pažadėti. Kaja dar niekada taip nerizikavo, niekada nepasitikėjo čerokių mokymu, bet dabar kito kelio nebuvo, ir tai ją gąsdino.

      – Ei! Jums ten negalima! Palaukit! Sustokit!

      Kaja stabtelėjo prie durų, ant kurių buvo užrašyta Maiko Hiustono, direktoriaus pavaduotojo, pavardė, o tada, išsisukusi nuo šviesiaplaukės moters rankų, atidarė duris ir žengė į erdvų kabinetą. Maikas Hiustonas sėdėjo prie vyšnios medžio stalo kabineto viduryje. Vilkėjo tamsiai mėlynus polo marškinėlius ir rusvas kelnes. Jis pakėlė galvą suraukęs tamsius antakius.

      Maikas stebėjo, kaip jo asistentė Dženė Rait mėgina sulaikyti aukštą moterį. Jo viešnia vilkėjo juodą odinį švarką su sidabrinėmis kniedėmis ir ilgais odiniais kutais, kabančiais nuo abiejų rankovių. Moteris lengvai išsisuko nuo Dženės gniaužtų. Asistentės pastangos buvo bevaisės – palyginus su šia moterimi ji buvo visai mažutė. Viešnia užtikrintai žengė pirmyn po pažastimi pasikišusi juodą motociklininko šalmą su balta vilko galva. Ji judėjo grakščiai kaip pantera. Mūvėjo odines juodas kelnes su kniedėmis, avėjo odiniais batais iki kelių. Jos plaukai buvo tokios pačios spalvos kaip odiniai drabužiai ir laisvai krito ant pečių kaip prabangus apsiaustas, kone siekdami liemenį.

      Maikas atsistojo.

      – Džene, viskas gerai… – Jis kilstelėjo ranką ramindamas asistentę, kuria dalijosi su savo viršininku Morganu Treihernu. Didelės Dženės akys buvo kupinos nuostabos ir baimės. Ji manė, kad netikėtai apsilankiusi viešnia sumanė kažką blogo, bet Maikas greitai suprato, kad tai JAV laivyno lakūnė, su kuria susipažino prieš gerus metus.

      Dženė sustojo ir atsiduso:

      – Atleisk, Maikai, bet ši… moteris nėra susitarusi dėl susitikimo. Pamaniau, kad gali būti kokia… teroristė.

      Kaja grakščiai atsisuko į suirzusią blondinę pilku kostiumėliu. Ši stovėjo rankomis įsisprendusi į klubus. Kaja vos matomai šyptelėjo.

      – Panele Rait, patikėkit, jeigu būčiau teroristė, jūsų čia jau nebūtų ir negalėtumėte manęs sulaikyti, kad nepatekčiau į majoro Hiustono kabinetą.

      Dženė metė jai piktą žvilgsnį.

      – Jūs teisi, bet galėtumėte pasimokyti gerų manierų. Pradžiai kad ir susitarti dėl susitikimo.

      Kaja nusišypsojo, bet į Dženę žvelgė su pagarba.

      – Nors maža, bet stipri, – tarė ji ir atsisukusi į Maiką Hiustoną, kuris stebėjo jas šypsodamasis, pridūrė: – Nesusitariau dėl susitikimo, nes majoras Hiustonas davė man savo vizitinę kortelę ir sakė, kad, jei norėsiu susitikti, tiesiog ateičiau. Pasiklioviau jo žodžiu, – paaiškino ji žvelgdama į linksmas majoro akis. – Jeigu pasiūlymas vis dar galioja, galėtumėte nuraminti savo šviesiaplaukę sargybinę, kad nestovėtų man iš šeštos.

      Tai buvo naikintuvų pilotų terminas. Šešta – lėktuvo galas, kur pilotas nematydavo besiartinančio priešo ir galėdavo būti užkluptas netikėtai.

      – Niekada nelaužau savo žodžio. Sveika atvykusi, leitenante Alseon, – tarė Maikas tiesdamas jai ranką ir pakėlė akis į savo asistentę. – Ji teisi, Džene, tai mano kaltė. – Moteris akivaizdžiai atsipalaidavo.

      Majorui padavus savo didelę kvadratinę plaštaką, Kajai irgi palengvėjo. Majoras šypsojosi ne tik lūpomis, bet ir akimis, tad ji galėjo būti rami, kad kvietimas nuoširdus.

      – Ačiū, majore. – Ji tvirtai paspaudė jam ranką.

      – Prisėskite, leitenante. Galbūt Dženė galėtų jums atnešti kavos ar arbatos?

      Kaja paleido jo ranką ir atsisuko į vis dar susiraukusią asistentę.

СКАЧАТЬ