Likimo duktė. Lindsay McKenna

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ pasidėjo motociklininko šalmą ant kėdės priešais stalą, atsisagsčiusi nusirengė odinį švarką ir permetė jį per atkaltę, o pati atsisėdo į antrą kėdę. Hiustonas vėl įsitaisė savo vietoje.

      – Ačiū, kad su manimi susitikote, – tarė Kaja.

      – Nėra už ką, puikiai jus prisimenu.

      – Pamenate, ką man sakėte?

      – Žinoma. Sakiau, kad Persėjui, mūsų kompanijai, visada reikia tokių moterų kaip jūs. Jų visada trūksta.

      Kaja truputį jaudinosi, bet, stengdamasi to neparodyti, persibraukė pirštais plaukus paskleisdama juos ant pečių.

      – Atvykau ne dėl Persėjo, majore Hiustonai. Noriu paprašyti jūsų pagalbos kitu reikalu… nes neturiu, į ką daugiau kreiptis… – Ji suraukė antakius ir prikando apatinę lūpą. Pažvelgusi į Hiustoną, pamatė, kaip blykstelėjo jo akys. Nors ir nenorėjo tapti žiniuone pagal šeimos tradiciją, Kaja turėjo stiprią nuojautą. Ji juto, kad majoras susidomėjo, todėl dėstė toliau:

      – Visų pirma turite kai ką apie mane žinoti. Kai prieš metus susipažinome lėktuvnešyje, buvau F-14 naikintuvo pilotė. Viskas buvo mano rankose, buvau vienintelė moteris mūsų eskadrone. Skraidžiau į Afganistaną, o vėliau patruliavau virš neskraidymo zonos Irake. Ten numušiau du irakiečių naikintuvus.

      – Įspūdinga. Jūsų sąskaitoje du laimikiai, – tarė Maikas atsilošdamas savo krėsle.

      – Taip, bet panašu, kad laivynui tai nerūpi, – atsakė Kaja kimiu balsu, vos tramdydama pyktį. – Prieš tris savaites mane atleido už blogą elgesį, majore Hiustonai. Turite tai žinoti.

      Maikas susiraukęs palinko į priekį.

      – Ką? – sukluso jis tarsi negalėdamas patikėti. Kaja Alseon buvo pirmoji čiabuvė amerikietė, tapusi naikintuvo pilote JAV kariuomenėje. Apie tai netgi rašė spauda. Maikas prisimerkęs pažvelgė jai į akis. Nepaisant to, kad buvo Amerikos indėnė, Kajos akys buvo skaisčiai žydros kaip ledynų ežerai Šiaurės Aliaskoje. Būtent šios paslaptingos akys patraukė jį vos ją pamačius. Jos buvo didelės, protingo žvilgsnio, dideliais juodais vyzdžiais. Rainelių kraštai juodi kaip erelio. Maikas negalėjo atplėšti žvilgsnio. Kaja Alseon buvo aukščiausio lygio plėšrūnė. Stipri Maiko intuicija tai pajuto pirmą pažinties akimirką. Šios moters reikia paisyti. Jis atsisėdo tiesia nugara.

      – Atleista už blogą elgesį? Neįmanoma!

      – Žinau, bet verčiau patikėkit. Vyriausiasis leitenantas puolė mane iš nugaros lakūnų kambaryje vos nutupdžius lėktuvą. Parašiau ataskaitą ir stojausi eiti. Negirdėjau, kaip jis įėjo, o tada staiga jis ėmė grabalioti mano užpakalį ir pasakoti, ką norėtų su manimi daryti.

      Maikas stebeilijo į ją išpūtęs akis. Kaja sėdėjo įsitempusi, prisimerkusi iš pykčio ir kietai sučiaupusi putlias lūpas.

      – Turbūt juokaujat! – aiktelėjo jis. Maikas jokiu būdu nenorėtų susipykti su šia moterimi. Indėnų galia supo ją kaip audros debesis, galintis pratrūkti bet kurią akimirką. Maikas juto, kad ji tą galią tramdo ir slepia, tik nežinia, ar norėdama apsaugoti save, ar kitus. Net per atstumą juto jos įsiūtį. Jis žinojo, kad Kaja kilusi iš senos žiniuonių giminės. Tai paaiškino, kodėl joje kunkuliuoja tokia jėga, tačiau vis dar buvo neaišku, iš kur jos viduje tiek pykčio… Turbūt nešiojosi jį labai seniai, nuo vaikystės, bet kol kas nebuvo tikras.

      – Vyriausiasis leitenantas Torvalis už tai sumokėjo, – patikino Kaja. – Retkarčiais kikbokso įgūdžiai vis dar praverčia, – pridūrė ji gniauždama kumščius. – Sulaužiau jam nosį.

      – Jam labai pasisekė, kad nieko daugiau.

      – Būtų buvę ir daugiau, bet netikėtai prie durų išdygo mūsų eskadrono vadas. Torvalis ėmė rėkti, kad aš jį puoliau be jokios priežasties, o aš neturėjau, kas paliudytų, jog jis meluoja.

      – Dieve mano, – atsiduso Maikas. – Tik nesakykit, kad jus teisė karo teismas?..

      – Teisė, – niūriai atsakė Kaja. – Bet atvykau ne dėl to, majore. Išmesta iš laivyno grįžau į gimtinę, Kvalos rezervatą Šiaurės Karolinoje. Mano senelė Aivė Švytinti Žvaigždė Sanderson išsiuntė mane melstis Didžiajai dvasiai, kad skirtų man naują kelią. Norėjau apginti savo garbę. Norėjau nuplauti šeimos vardą. Dabar visame rezervate sklinda gandai, kad užtraukiau savo tautai nelaimę. Jie nesupranta, kas įvyko, ir mane kaltina. Laikraščiuose mane pavaizdavo kaip atstumtąją, maištininkę, kuri smogė aukštesnio rango pareigūnui…

      Maikas purtydamas galvą atsistojo ir apėjo stalą. Tada prisėdo ant jo krašto ir atsisuko į Kają.

      – Nusprendusi ateiti pas mane, pasielgėte teisingai, Kaja. Norite apginti savo gerą vardą? Mes jums padėsime. Galime pradėti tyrimą…

      – Ne, majore, – sušnabždėjo ji. – Atvykau ne dėl to. Aš čia ne dėl savęs. Atvykau kaip visos savo tautos, rytų čerokių, atstovė.

      ANTRAS SKYRIUS

      Maikas pažvelgė į ryžtingas Kajos akis.

      – Kuo galiu padėti?

      – Lėktuvnešyje tarp mūsų pajutau ryšį, – atsakė ji. – Jaučiu, kad galiu jumis pasitikėti, todėl noriu pasikalbėti. – Ji apsižvalgė po kabinetą, kuriame ant sienos kabojo sukryžiuoti kavalerijos kardai, kampe stovėjo Amerikos vėliava, o šalia jos – Montanos valstijos vėliava. Viena siena buvo nukabinėta nuotraukomis, kuriose Maikas Hiustonas pozavo su Peru kariuomenės pareigūnais. Nebuvo jokios abejonės, kad jis – aukščiausio lygio karys. Kaja krenkštelėjo ir tarė:

      – Nedaug žinau apie jūsų tautos kultūrą. Ar esate girdėjęs apie pašaukimo viziją? Apie Amerikos čiabuvių papročius?

      Maikas gūžtelėjo pečiais.

      – Mūsų kultūra, tikėjimas ir papročiai labai panašūs į mūsų pusbrolių šiaurėje. Kodėl klausiate?

      Kaja atsilošė kėdėje nenuleisdama nuo jo akių.

      – Noriu papasakoti jums apie sapną, kuriame mane aplankė pašaukimo vizija. Žinau, kad tai neįprasta, bet turite apie jį žinoti, kad suprastumėte, kodėl aš čia… – tarė Kaja ir giliai įkvėpusi nupasakojo visą košmarą, kuris kankino ją kiekvieną naktį nuo tada, kai grįžo į Didžiuosius Dulsvuosius kalnus. Baigusi pridūrė: – Kai ko jūs dar nežinote, bet tai yra raktas į mano sapną. Anot čerokių pasakininkų, kiekvienas klanas turi savo totemą, kurį rankomis melsdamasis per daugybę metų išskaptavo žiniuonis. Pašaliniams tai paprasčiausios skulptūrėlės, – paaiškino ji gūžtelėdama pečiais. – Bet mums jos gyvos, tikros, jose slypi galia, kuri padeda ne tik klanui, bet ir visai tautai. Netekę trijų totemų mūsų žmonės kenčia dvasiškai. – Ji trumpam stabtelėjo norėdama įsitikinti, ar majoras ją supranta. Tamsiai mėlynos primerktos Maiko akys žvelgė į ją susimąsčiusios. Kaja nusprendė, kad jis supranta.

      – Mano žmonės, kečujai, irgi turi savo totemus, – patikino Maikas. – Pavyzdžiui, mano dvasinis vedlys yra jaguaras. – Šypsodamasis СКАЧАТЬ