Aistros paliesti. Diane Gaston

Чтение книги онлайн.

      Bet užuojauta buvo ne tai, kas jai reikalingiausia.

      – Kur Delas? – pasiteiravo Rosdeilas. Jiedu su Delu artimai bičiuliavosi nuo pat vaikystės.

      Lorena papurtė galvą.

      – Nežinau. – Pasisukusi į Diksoną paklausė: – Kur grafas, Diksonai?

      – Rytiniame fligelyje, – kapotai atsakė vyresnysis liokajus.

      Prastesniuose svečių kambariuose.

      – Žmogau, pakviesk jį, – paliepė Rosdeilas. – Pasakyk, kad mes čia.

      – Kur lauksite grafo? – išdidžiai paklausė Diksonas.

      – Rytiniame kambaryje, – atsakė jam Lorena ir pasisuko į seseris. – Ar jau valgėte?

      – Valgėme? – šūktelėjo Džena. – Tarsi galėtume ką nors praryti išgirdę, kas nutiko.

      Lorena vėl pasisuko į Diksoną.

      – Tada įspėkite virėją, Diksonai. Pusryčiams turėsime svečių.

      Liokajus nusilenkė.

      – Papasakok, kas nutiko, – paprašė Tesa, visiems einant į rytmetinį kambarį.

      – Aš nemačiau, – atsakė Lorena. – Tinmoras nugriuvo nuo tų akmeninių laiptų, kuriais užlipote.

      – Nuo tų laiptų? – įsiterpė Džena. – O ką jis veikė lauke?

      – Jis buvo įpykęs. – Prisiminus Lorenos galvą suspaudė skausmas. – Delas bandė su juo pasikalbėti, bet Tinmoras nė neklausė.

      – Kertu lažybų, kad supyko, jog vakar atvykai pasisvečiuoti pas mus, – pasakė Džena. – Taip ir matau jį pasipiktinusį – žmona jam nepakluso. Tik pamanykit!

      – Jis išties dėl to supyko, – amtelėjo Lorena. – Jei jau taip norite žinoti, tikriausiai mano nepaklusnumas jį ir pražudė.

      Džena paglostė sesers ranką.

      – Atleisk, Lorena. Kaip visada, nespėjau prikąsti liežuvio.

      Visi suėjo į ryto saulės skaisčiai nušviestą kambarį. Pro langus buvo matyti giedras žydras dangus, nubarstytas baltais it pūkas debesėliais. Saulės spinduliai žaižaravo ant sniegu padengtos žemės.

      – Traversai, pusryčiams turėsime daugiau svečių, – pasakė Lorena kambaryje besitvarkančiam liokajui. – Prašyčiau atnešti arbatos ir kavos.

      Linktelėjęs liokajus išėjo iš kambario. Rosdeilas su Glenviliu pritraukė daugiau kėdžių ir padėjo atsisėsti damoms.

      Visiems įsitaisius, prabilo Rosdeilas.

      – Delo vežikas mums pasakė, kad bus kviečiamas magistratas. Kurių galų?

      – Diksonas – vyresnysis liokajus, kuris buvo vestibiulyje, tvirtina, kad Delas pastūmė Tinmorą, bet Delas to nepadarė. – Lorena buvo įsitikinusi, kad toks garbingas žmogus kaip Delas taip nepasielgtų.

      Rosdeilas suraukė kaktą ir susižvalgė su Glenviliu.

      – Gerai, kad atvažiavome.

      Bet ką jie padarys, jeigu magistratas patikės liokajumi, o ne Delu?

      – Juo labiau nepaliksime tavęs čia vienos, – pridūrė Džena.

      Lorenai ištekėjus, Džena ilgiausiai liko drauge su ja ir žinojo, ką reiškia gyventi Tinmorų dvare, kur su jomis visuomet elgtasi kaip su įsibrovėlėmis.

      Lorenos žvilgsnis slydo nuo vieno prie kito, ir akis vėl sugėlė ašaros. Iki šiol ji nė nesuvokė, kokia vieniša čia jautėsi.

      – Aš… žinau, kad turiu kažko imtis, bet nežinau ko.

      Palinkusi arčiau Tesa paglostė jos ranką.

      – Mes tau padėsime išsiaiškinti.

      – Reikia informuoti Tinmoro advokatą, – pasakė Rosdeilas. – Reikės perskaityti testamentą. Ir, žinoma, kažkas turės pranešti Tinmoro įpėdiniui. Ar žinai, kas jis toks?

      Lorena papurtė galvą.

      – Man atrodo, kažkoks brolio ar sesers vaikaitis. Filkinsas tikriausiai žinos.

      – Filkinsas? – pasitikslino Glenvilis.

      – Lordo Tinmoro sekretorius, – atsakė Džena. – Kartais ateina pusryčių.

      Nešinas kava, arbata ir puodeliais grįžo liokajus. Lorena vylėsi, kad artimieji netoliese esant tarnams patylės.

      – Kur Delas? – pasidomėjo Rosdeilas. – Kiek reikia laiko pranešti jam, kad mes čia?

      – Nustebtum sužinojęs, – sarkastiškai atsiliepė Džena.

      Lorena vėl pasisuko į liokajų.

      – Traversai, prašau paklausti Diksono, ar jis liepė pakviesti lordą Penfordą. Jeigu ne, pasirūpink, kad kas nors jį surastų ir palydėtų į rytmetinį kambarį.

      Liokajus nusilenkė ir jau susiruošė eiti.

      Lorena jį sustabdė.

      – Kol neišėjai, dar pasakyk, ar ponas Filkinsas šiandien ateis pusryčiauti.

      – Jis jau pavalgė, – atsakė liokajus ir išėjo.

      Galiausiai Delui pavyko rasti vestibiulį. Gerą ketvirtį valandos jis klaidžiojo koridoriais ir laiptais, kol pamatė pirmąjį tarną.

      Nelaimei, tai buvo vyresnysis liokajus Diksonas, kuris nudelbė jį su neslepiamu nepasitenkinimu.

      Delui buvo tekę susidurti su grėsmingesniais vyrais mūšio lauke. Vienas sielvarto palaužtas liokajus jo neišgąsdins. Tiesą sakant, Delui buvo netgi gaila tarno.

      – Labas rytas, Diksonai, – maloniai pasisveikino jis. – Ar palydėsi mane iki valgomojo?

      Diksonas malė lūpomis, tarsi svarstydamas, atsakyti ar ne.

      Tą pačią akimirką vestibiulyje pasirodė kitas liokajus.

      – O! – šūktelėjo jis, tarytum Delas būtų jį nustebinęs, tačiau pasakė Diksonui, o ne Delui: – Ledi Tinmor kviečia lordą Penfordą į rytmetinį kambarį.

      Delas nesuteikė Diksonui progos atsakyti.

      – Palydėk mane. – Jis mandagiai linktelėjo vyresniajam liokajui ir nuėjo kitam tarnui iš paskos.

      Įėjus į valgomąjį, atėjo eilė nustebti jam pačiam: СКАЧАТЬ