Aistros paliesti. Diane Gaston

Чтение книги онлайн.

      – Nuneškime jį, Diksonai.

      Vyriškio veidas paraudo nuo pykčio.

      – Tada jūs, sere, privalėsite pasilikti. Neleisiu, kad paspruktumėte į Europą!

      – Pakaks, Diksonai! – blykstelėjo akimis Lorena. – Nedrįsk šitaip kalbėti su lordu Penfordu!

      Liokajus užsičiaupė, bet veide nebuvo matyti jokios graužaties.

      – Jis teisus, – Delas kreipėsi į Loreną. – Turėčiau pasilikti. Bus paprasčiau, kai atvyks koroneris. – Vyras nuėjo prie savo vežiko. – Džonsai, grįžk į Samerfildų dvarą ir pranešk, kas nutiko. Tegu rytą ledi Tinmor seserys atvyksta čia, jai jų prireiks. Pasirūpink, kad joms apie tai būtų pranešta. Koroneris, manau, norės pasikalbėti ir su tavimi bei Samueliu, tad abu atvežkite ledi Tinmor seseris mano karieta. – Kitas vežikas, Samuelis, laikė arklius, bet sutikdamas linktelėjo.

      Džonsas pamojo šeimininkui paėjėti į šalį. Delas palydėjo jį iki karietos.

      – Iš tikrųjų aš nemačiau, kas nutiko, milorde. Tik mačiau, kad jis griūva.

      Dabar Delas nenorėjo apie tai galvoti.

      – Viskas tvarkoje, Džonsai. Kai ateis laikas, tiesiog tiksliai papasakok koroneriui, ką matei.

      – Kaip pasakysit, milorde. – Vyras užsiropštė ant pasostės.

      Lorena pasisuko į savo tarnus.

      – Ko ten stovite? Neškite lordą Tinmorą į jo miegamąjį ir paguldykite ant lovos.

      Vyresnysis liokajus kietai suspaustomis lūpomis linktelėjo kitiems dviem, kurie puolė prie gyvybės ženklų neberodančio Tinmoro kūno.

      Delas padėjo Lorenai atsistoti.

      Kartu su ja nusekė paskui šeimininko kūnu nešinus tarnus. Jiems įėjus vidun, kitas tarnas, beveik toks pat nusenęs kaip ir lordas Tinmoras, – galbūt jo kamerdineris, – sustojo laiptų aikštelėje ir išvydęs savo poną sukliko:

      – Milorde! Milorde!

      Lorena pribėgo prie vyriškio ir sulaikė jį, kad vyrai galėtų pranešti lordo Tinmoro kūną.

      – Viki, jo šviesybė nugriuvo ir užsimušė.

      Kamerdineris balsu pravirko, Lorenos smakras irgi virpėjo, bet ji privertė senąjį tarną pažvelgti jai į akis.

      – Nusiramink, Viki. Jo šviesybei reikia tavo paslaugų. Paskutinį kartą. Pasistenk, kad jis atrodytų padoriai.

      Senasis tarnas linktelėjo ir paskui liokajus užkopė laiptais į viršų.

      Pradėjo rodytis ir kiti tarnai sunerimusiais veidais. Lorena grįžtelėjo į vyresnįjį liokajų.

      – Papasakok jiems, Diksonai. Pasistenk, kad visi tarnai sužinotų ir visi išlaikytų ramybę.

      Iš kito aukšto pasirodė dar vienas naktiniais drabužiais ir chalatu apsivilkęs vyras.

      – Ponia? – jis klausiamai sužiuro į Loreną.

      Ji uždėjo delną jam ant rankos.

      – Pone Filkinsai, jo nebėra. Nukrito lauke nuo laiptų.

      Vyro veidas persikreipė, bet jis greitai suėmė save į rankas.

      – Ar galiu jums kuo nors pasitarnauti?

      Ji akimirką žvelgė tuščiu žvilgsniu, paskui pasakė:

      – Paklauskite Diksono, ar jam jūsų nereikia. Be to, gal būtumėte malonus ir surastumėte ponią Bun? Tegu ji atneša mums arbatos į svetainę.

      – Kuo skubiausiai taip ir padarysiu, – atsakė jai vyras.

      Lorena pasisuko į Delą.

      – Eime, galėsime ten prisėsti.

      Jis nusekė paskui ją į patogią svetainę pirmame aukšte, kurios sienos buvo išklijuotos linksmai nuteikiančiais geltonais tapetais su paukšteliais ir gėlėmis. Šviesi aplinka kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo Delo širdyje kunkuliuojančių jausmų. Lordas Tinmoras negyvas, ir nors Delas niekuo neprisidėjo prie šių namų šeimininko griuvimo, jei nebūtų įėjęs į namus, to nebūtų nutikę.

      – Prašom sėstis, Delai.

      Jis pasidėjo skrybėlę ant staliuko, nusitraukė pirštines ir nusivilko paltą. Lorena prisėdo ant aukso spalvos brokatu aptrauktos sofos. Delas – ant tokio paties krėslo.

      – Ponas Filkinsas yra lordo Tinmoro sekretorius, – paaiškino ji. – Labai malonu, kad jis padarė, ko prašomas. Jis ne tarnas.

      Ne, sekretorius būsiąs viena iš tų nelaimingų sielų, kurios nepriskiriamos nei tarnams, nei šeimos nariams, kaip guvernantės ir mokytojai.

      Lorena nusuko žvilgsnį.

      – Jis vienintelis, kuriam bent kiek patinku.

      Jos žodžiai sugrąžino Delą iš savų rūpesčių.

      – Vienintelis?

      Moteris blausiai šyptelėjo.

      – Tarnai labai prisirišę prie lordo Tinmoro. – Ji laiku susizgribo ir pasitaisė: – Buvo prisirišę. Žinoma, jis nerodydavo jiems šiltų jausmų, tačiau mokėjo gerus atlyginimus, ir dauguma čia dirbo ilgiau, negu tu ar aš gyvename šiame pasaulyje. Tikriausiai… jie laikė mane…

      svetima.

      Delas buvo girdėjęs aukštuomenės narius vadinant ją turtingų jaunikių medžiotoja. Kaip neteisinga, juk ji ištekėjo nesavanaudiškų paskatų vedama. Be to, brangiai už tai sumokėjo. Vyras ją nuolat žemino arba išvis į ją nekreipdavo dėmesio. Pasirodo, dar ir tarnai ja piktinasi?

      Kokia vieniša ji turėjo jaustis.

      Lorena grąžė rankas.

      – Aš… nežinau, ką turėčiau daryti. Jaučiuosi taip, lyg turėčiau kažką daryti.

      – Jeigu tau reikia išeiti, nesivaržyk. Neprivalai būti su manimi, – nuramino ją Delas. – Man čia visai patogu.

      – Ne, – Lorena prispaudė pirštus prie smilkinių. – Reikėjo pasakyti, kad tau paruoštų miegamąjį. Nepagalvojau.

      – Nereikia. Nenoriu būti jums našta, – Delas patylėjo. – Ypač dėl to, kad tai nutiko per mane.

      Lorena išbalo.

      – Ne. Per mane. Nes aš jam nepaklusau.

      Delas vėl pajuto įsiplieskiant pyktį Tinmorui.

      – Jis neleido tau Kalėdų dieną aplankyti seserų. Labai negražus СКАЧАТЬ