Aistros paliesti. Diane Gaston

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ ji to nenusipelnė. Ar kas nors patikės, kad jiedu su Lorena buvo meilužiai? Dar blogiau – kad Delas kaltas dėl Tinmoro mirties?

      Ir jie nebūtų visiškai neteisūs. Jis prie to prisidėjo.

      Lorena pakilo nuo sofos ir pradėjo vaikštinėti po kambarį. Delas irgi atsistojo.

      – Kažin… gal man derėjo likti su juo? – Jos balsas pakilo ir vėl pritilo. – Nežinau, ko iš manęs tikimasi.

      – O ką nori daryti? – paklausė jis. – Jeigu nori būti su vyru, tegu mano buvimas čia tau netrukdo.

      Su skausmu akyse Lorena žvilgtelėjo į jį, bet ir vėl nusisukusi nuėjo prie marmuru aptaisyto židinio, įmantriai išraižyto lapeliais ir gėlėmis.

      Delas kentėjo matydamas ją tokią sutrikusią. Reikėtų kaip nors ją nuraminti, numaldyti jos skausmą, bet kaip?

      Jis pats jį ir sukėlė.

      – Apgailestauju, kad taip nutiko, Lorena, – sumurmėjo jis. – Negaliu apsakyti, kaip gailiuosi.

      Ji vėl pakėlė į jį iškankintas akis.

      – Apgailestauji? Tu?

      Delas žingtelėjo arčiau, norėdamas ją paliesti, bet neišdrįso.

      Mirtis ištiko tada, kai visi jos mažiausiai tikėjosi.

      Tinmoro mirtis buvo greita, bet Delo šeimai ji ne visada buvo tokia maloninga. Jo tėvas, motina, brolis, sesuo ir keletas tarnų žuvo per gaisrą namuose Londone 1815-ųjų balandį. Nesinorėjo net galvoti apie tokios mirties keliamą siaubą ir skausmą.

      Delas nusipurtė. Jei ims apie tai galvoti, panirs į depresiją ir šįkart iš jos nebepakils.

      – Negalvojau, kad taip gali nutikti, – prisivertė pasakyti jis.

      Lorena priglaudė kaktą prie baltos marmurinės židinio atbrailos.

      – Ir aš, – sukuždėjo ji. – Man ir į galvą nešovė, kad jis galėtų pagalvoti…

      Kad jie meilužiai? Kas galėtų taip pagalvoti? Jis nerodė jai nieko daugiau, tik mandagumą.

      Skausmingai sudejavusi Lorena klestelėjo ant sofos ir užsidengė veidą rankomis.

      Delas prisėdo šalia ir apkabino ją per pečius.

      – Žinau, ką reiškia gedėti. Jeigu nori, paverk.

      Ji pasisuko į jį.

      – Gedėti? Gedėti?! Nieko tu nesupranti! Aš žemiausia iš žemiausių… Nejaučiu jokio sielvarto, tik palengvėjimą!

      Lorena įsikniaubė jam į krūtinę, ir Delas ją apkabino, tyliai kuždėdamas raminamus žodžius.

      Durys prasivėrė, ji atsišlijo nuo jo, pirštais šluostydamasi akis.

      – Jūsų arbata ir konjakas, ponia, – nepritariančiu tonu pranešė liokajus.

      – Padėkite ant stalo, – išspaudė ji lūžinėjančiu balsu. – Ir prašau pasakyti poniai Bun, kad paruoštų kambarį lordui Penfordui.

      Liokajus padėjo padėklą ant staliuko greta sofos, nusilenkė ir netaręs nė žodžio išėjo.

      – Konjako? – pasiūlė ji, drebančia ranka imdama grafiną.

      Delas perėmė iš jos indą.

      – Įpilsiu. Galbūt irgi norėtum lašelio. Kad nusiramintum.

      Lorena linktelėjo, ir jos dailiu skruostu nuriedėjo ašara.

      Delas padavė jai taurę, ir ji greitai išgėrė, ištiesė ją, kad jis įpiltų daugiau. Delas kliustelėjo po šlakelį jai ir sau, trokšdamas išmaukti vienu ypu, kaip ir ji.

      Tačiau tik siurbčiojo.

      Lorena nuvijo ašaras ir giliai įkvėpė oro.

      – Tikriausiai galvoji, koks aš blogas žmogus.

      – Visai ne. – Blogas žmogus buvo jos vyras. – Galbūt tau teko iškęsti daugiau, negu parodai aplinkiniams.

      Lorena papurtė galvą ir patraukė didelį gurkšnį gėrimo.

      – Jis… jis nebuvo toks blogas vyras, tikrai ne. Tiesiog mėgo, kad žmonės jam paklustų. Visą laiką.

      Kiek Delas pastebėjo, Tinmoras buvo autokratiškas, nedėmesingas, o kartais tiesiog žiaurus, kad ir šiandien, kai bandė atskirti savo žmoną nuo artimųjų per Kalėdas. Jo kaltinimai juos buvus meilužiais buvo neteisingi ir nepagrįsti. Tinmoras turėjo žinoti, kad jo žmona pernelyg garbinga, kad būtų neištikima.

      Lorena nurijo paskutinius konjako lašus.

      – Tai ar baisu, kad jaučiu palengvėjimą? – Jos smakras suvirpėjo, akys vėl priplūdo ašarų.

      Delas jautėsi toks pat bejėgis, kaip matydamas laiptais besiritantį Tinmorą.

      – Tu paprasčiausiai pritrenkta. Žmonės dažnai taip jaučiasi ištikus panašiai tragedijai. – Delas pats jautėsi suakmenėjęs, kai išgirdo žinią apie savo artimuosius. Prireikė laiko, kol pajuto visa apimantį sielvartą.

      Ištuštinęs taurę, jis įsipylė dar porciją sau ir pasiūlė Lorenai.

      Ji atsisakė.

      – Galbūt turėčiau eiti pas jį. Galbūt to iš manęs tikimasi.

      Jis nenorėjo jos paleisti. Ne todėl, kad troško jos draugijos, bet todėl, kad juto, jog jai reikia jo šiame name, kur jos niekas nepalaiko. Tačiau Tinmoro dėka melagingą gandą neva jie meilužiai išgirdo tarnai, o vienas liokajus matė tai, ką galėjo palaikyti apsikabinimu. Jam reikia išlaikyti deramą atstumą.

      Jos labui.

      Ir savo paties.

***

      Lorena pakilo nuo sofos ir paėmė Delo ranką, suspaudė ją savosiomis.

      – Eisiu pas jį. Ačiū, kad pasėdėjai su manimi.

      Delas uždengė jos delnus savaisiais.

      – Nereikia man dėkoti. Tiesiog nesirūpink dėl manęs, žiūrėk savęs.

      Ji mėgavosi jo šiltų ir stiprių rankų prisilietimu prie savo odos. Ir akimirksniu pasijuto kalta, kad tai pastebėjo.

      Lorena pasitraukė.

      – Kas nors turėtų ateiti ir palydėti tave į kambarį. Bent jau tikiuosi, kad taip padarys… – Tinmoro tarnai buvo tokie lojalūs jam. Tačiau ne jai – niekados.

      Delas žvelgė į ją su tokia užuojauta, kad kone suskaudo.

      – Pasimatysime rytą. Privalai pailsėti.

      Diena СКАЧАТЬ