Pavyks arba ne. Paula Roe

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ kreivoką šypseną, atsiradusią duobutę skruoste, žvilgsnį, iš lėto klydinėjantį jos veidu, plaukais ir apsistojusį prie lūpų. Stebėjo, kaip jo akys apniuko ir ėmė grėsmingai spindėti.

      Jau vaikystėje ji greitai išmoko skaityti iš veido, numatyti, kaip žmogus nusiteikęs, ir atitinkamai elgtis. Įgijusi šių įgūdžių, nebepaleisdavo kur nereikia liežuvio, ir jai tekdavo mažiau motinos antausių. Jau seniai ji nebe toji maža mergaitė, kuri žūtbūt troško motinos meilės.

      Aišku kaip dieną, ką reiškia Meto žvilgsnis. Jis jos geidžia. O sprendžiant iš jo šypsenos, ir jam kaip dukart du suprantama, ko ji trokšta.

      Atrodė, kad jis norėjo šį tą pridurti, bet tik žvelgė pro langą. Ji pasekė jo žvilgsnį ir pamatė viešbučio The Phoenician žiburius. Jos laikas baigėsi.

      – Turiu čia išlipti, – pasakė ji ir išspaudė šypseną. – Ką gi, sudie. Linkiu saugiai grįžti į Sidnėjų.

      – Ačiū.

      Ji išsliuogė iš automobilio ir nustebo pamačiusi, kad jis išlipa iš paskos.

      – Galiu kuo puikiausiai pati nueiti į kambarį, – kandžiai tarė ji.

      Jis pakėlė ranką, jam ant piršto už plono dirželio kabojo jos rankinė.

      – Žinai, ta šukuosena tau netinka.

      Ji sučiupo rankinės dirželį.

      – Turėjau būti kukli pamergė.

      Jis nepaleido jos rankinės.

      – Kukli?

      Ji pastebėjo, kad jis jai per petį žiūri, kaip žmonės įeina ir išeina iš viešbučio.

      – Atiduok rankinę.

      Jis prisitraukė ją arčiau.

      – Aš apsistojęs viešbutyje Palazzo Versace. Papietaukime rytoj.

      Širdis akimirką suspurdėjo prieš jai negailestingai ir šaltakraujiškai atšaunant:

      – Ne.

      – Turi kitokių planų?

      – Taip.

      – Galėtum man papasakoti apie savo paveikslus.

      Ak, tu meilikauji, Metai Kuperi. Iš to, kaip jis iš lėto tirpdydamas jos valią šypsojosi, kaip laikė pakreipęs galvą, ji suprato, kad jis žino, jog ją vilioja. Praeityje keletą kartų buvo didžiai apsirikusi, bet ne taip, kad atsižadėtų kūniškų malonumų.

      Kiek laiko jai jų neteko patirti?

      Per ilgai. Nedavė ramybės gerai pažįstamas jaudulys, bet ji aiktelėjo ir vėl patraukė į save rankinę. O jis ją dar stipriau apkabino ir truktelėjo rankinę į save.

      – Po galais, Metai, atiduok man…

      Jis suėmė jos ranką, ir jiedu sunėrė pirštus. Švelnus šiltos odos prisilietimas, jausmus patvirtinantis spustelėjimas, ir jai užvirė kraujas.

      Meto gražios rankos, jos švelnios ir įdegusios saulėje, pirštai laibi. Tobulos chirurgo rankos, galingos, darančios stebuklus ne tik atliekant gyvybiškai svarbias operacijas, bet ir keliant ją, Eidžę, į aukštumas.

      Ji ėmė šiurkščiai kvėpuoti.

      Jis nykščiu glostė jai krumplius. Tokio sukrečiančio intymumo jai jau buvo per daug, išsibarstė visi sveiko proto likučiai.

      Tada jis smarkiai truktelėjo ją į priekį ir pastato įėjimo vidury, pro šalį einant viešbučio svečiams, pabučiavo tiesiai į lūpas.

      Iš baimės Eidžės širdis ėmė plakti kaip pašėlusi, bet aistra įveikė pasipriešinimą. Meto lūpos buvo tokios pat šiltos ir įgudusios. Tetruko akimirksnį, ir ji sutvardė baimę, grįžo praeities prisiminimai, o tada jau buvo pasiruošusi ir šiam tam daugiau, blakstienos suvirpėjo, akys užsimerkė, ir ji atsakė į jo bučinį.

      Ji nesuko sau galvos, kad jo lūpose atsirado supratingas ir pernelyg pasitikintis šypsnys. Jai terūpėjo jo lūpos, su kavos ir šio to draustino prieskoniu; tai vertė ją plačiau praverti savąsias. Jis jas užvaldė, švelniai praskyrė liežuviu ir nėrė vidun.

      Kad jį kur. Jis moka įjaudrinti moterį.

      Netikėtai juodu apsupo viešbučio svečiai, kurie šiek tiek apgirtę ir pakylėti iš lėto slinkdami pro šalį pritariamai šūkčiojo ir švilpė. Nuo to bruzdesio ir triukšmo jiems prašviesėjo protas.

      Eidžė atšoko, o Metas sugriebė ją, kad neparpultų, ir ji pajuto ant skruosto jo šiltą kvėptelėjimą. Jie atsitrenkė vienas į kitą klubais ir pečiais, ir jai per nugarą nuvilnijo malonus virpulys.

      Ji vargu ar girdėjo linksmus pro šalį einančių žmonių atsiprašinėjimus. Tik alkūne pajuto Meto delnų šilumą, jo gaivų aromatą ir petį kutenantį kvėpavimą.

      – Gal pakeisi nuomonę ir leisi man palydėti tave į tavo kambarį? – sumurmėjo jis jai į ausį. Jo pabrėžtinai žemas balsas supurtė ją iki pat širdies gelmių.

      – Ne.

      Jis šyptelėjo.

      – O kaip dėl rytdienos pietų?

      – Priešingai paplitusiai nuomonei, Metai Kuperi, pasaulis nesisuka vien aplink tave. – Ji kyštelėjo ranką į rankinę ir telefone pasitikrino laiką. – Rytoj turiu reikalų.

      – Tada gal pavakarieniaukime.

      Ji atsiduso. Mažiausiai troško su juo valgyti ir šnekučiuotis, ypač po rytdienos apsilankymo pas gydytoją.

      Jis paėmė jos telefoną. Ji pažvelgė į jį iš padilbų.

      – Ką tu?..

      Jis surinko numerį.

      – Dabar turėsi mano telefono numerį. – Metas palūkėjo, ir iš jo švarko pasigirdo vibruojantis garsas. Jis grąžino jai telefoną. – Rytoj pietausime.

      Pasitikinčiai nusišypsojęs jis apsisuko ir nužingsniavo prie automobilio.

      Ji žvelgė į jo plačią nugarą. Iš visų pasipūtėlių…

      Pagaliau bentlis nuvažiavo. Atsidususi ji žengė į viešbučio vestibiulį. Anokia čia bėda. Rytoj ji paskambins ir atšauks pietus. Ir kas jam beliks daryti?

      Bet ji negalėjo atsikratyti įkyraus jausmo, kad tada nebeteks galimybės susigrąžinti Metą į savo lovą.

      Susierzinusi ji paspaudė lifto mygtuką. Aišku, ji jo geidžia. Trokšta. Jai jo reikia. Bet niekada jam nebuvo atsidavusi visa širdimi, o ir jis to nereikalavo. Buvo jauna ir nerūpestinga, mėgavosi gyvenimu, o Metas buvo tobulas meilužis. Nepaisant jos brandaus požiūrio į šį romaną, jis vis vien sugebėjo ją įskaudinti.

      Metas СКАЧАТЬ