Pavyks arba ne. Paula Roe

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ į jo nuostabias lūpas. Jai paaiškėjo, apie ką jis mąsto: jo rudos akys aptemo, šnervės suvirpėjo, ir jis iš lėto įkvėpė oro.

      – Angele…

      Ji nurijo seiles.

      – Nevadink manęs taip.

      Ji išgirdo garsiai kažką spragtelint ir net pašoko, nes patalpoje pasidarė tamsu nors į akį durk.

      Automatiškai išsijungė šviesos laikmatis. Tyliai nusikeikusi Eidžė ištiesė rankas ir žengė žingsnį į priekį.

      – Eidže?

      – Einu link sienos. – Ji žengė dar porą žingsnių… ir atsidūrė į kažką tvirtą. Ir šiltą. Tikrai ne į sieną.

      Surikusi iš baimės ji atšoko ir būtų parkritusi, jei Metas nebūtų greitai susivokęs. Jis čiupo jai už rankų ir pastatė ant kojų.

      – Laikau tave.

      – Man viskas gerai.

      – Kaipgi kitaip. – Nieko nebuvo matyti, bet ji vis vien pajuto, kad jis šypsosi.

      Jo delnai degino, jos kvėpavimas trūkčiojo.

      – Jau gali paleisti.

      – Gerai.

      Bet jis ją tebelaikė. Suėmė delnais alkūnes, ir netikėtai sukilo visi jos pojūčiai. Šildė jo ilgi jautrūs pirštai, viliojo nuo jo sklindantis švelnus aromatas. Jam sujudėjus, ją apgobė karščio banga, lyg būtų patekusi į kokį vilionių voratinklį.

      Po galais. Jos širdis daužėsi, puikiai nujausdama, kas bus. Ji girdėjo, kaip jis įkvepia ir iškvepia. Pajuto prie pat skruosto tą švelnų oro dvelktelėjimą.

      – Metai. Įjunk šviesą.

      – Įjungsiu.

      – Tuojau pat.

      – Vis dar pyksti.

      – Ne tavo reikalas. – Ji stengėsi išsilaisvinti iš jo gniaužtų, ir kai jis ją paleido, ji trenkėsi jam į krūtinę, ir jųdviejų lūpos susidūrė.

      Ji aiktelėjo ir atšlijo, bet sekundėle per vėlai. Abu buvo paveikti tos trumpos džiaugsmo akimirkos.

      Staiga durys plačiai atsidarė, plykstelėjo šviesa. Jie abu sumirksėjo, atsisuko ir tarpduryje pamatė Peidžę.

      Jie visi sutriko ir sustingo lyg apmirę, o Eidžė su Metu atšoko į šalis.

      – O, sveikučiai, – pasakė Peidžė kiek per daug nerūpestingai. – Visur judviejų ieškojau, Metai. Jaunavedžiai išvyksta. Ar važiuosi ir tu?

      – Tuojau. – Bet jis nė nepajudėjo iš vietos ir taip atidžiai stebėjo Eidžę, kad toji iš susijaudinimo drebančiais pirštais ėmė taisytis nė kiek nesuglamžytą savo suknelę.

      Eidžei nepraslydo pro akis nei Peidžės numanus žvilgsnis, nei jos šyptelėjimas. Ką gi, puikumėlis.

      – Turėčiau važiuoti ir aš.

      – Galėtume visi kartu važiuoti taksi, – pasiūlė Peidžė.

      – Ak, aš dar turiu nuotakos automobilį…

      – Tikrai? – Peidžės veidas nušvito, o Eidžė mintyse sudejavo. Po galais.

      – Jei norite, galite važiuoti su manimi, – nenoromis pakvietė ji. Nesutik. Nesutik.

      – Kaip gerai! Argi ne puiku, Metai?

      Jis smeigė žvilgsnį į Eidžę, po to į seserį, ir jo kaktoje susimetė raukšlelė. Tada jis susikišo rankas į kišenes ir gūžtelėjo pečiais.

      – Nuostabu.

      Laimei, paskutinę akimirką Peidžė apsižiūrėjo palikusi rankinę. Pasakiusi: Nesirūpinkite, važiuosiu taksi!, jiems su nuostaba bežiūrint, trinktelėjo durimis. Jų bentlis pajudėjo iš vietos.

      Buvo nejauku važiuoti tylint. Eidžė sėdėjo sukryžiavusi kojas, palinkusi į durelių pusę, žiūrėjo tiesiai pro langą, bet kartkartėmis iš pasalų mesdavo žvilgsnį į Meto atvaizdą ant stiklo.

      Kažkuo išties ypatingas šis vyras, kuriam kadaise noriai ir dosniai atsidavė kūnu. Iš visų vyrų jai patiko tik šis vienintelis. Jis turėjo visas sąlygas būti visišku pašlemėku – pakankamai pinigų, išsiauklėjimą, genialumą įrodantį protinio lavėjimo koeficientą, kuo puikiausią karjerą, prašmatnią išvaizdą. Bet jis visai ne toks.

      Bent jau toks nebuvo ligi anos nakties. Tiesą sakant, ji teikė daugiau reikšmės jųdviejų romanui, nei turėtų. Tokios klaidos metų metus stengėsi išvengti. Iki Džesio.

      Ji papurtė galvą stengdamasi išblaškyti prisiminimus apie tą klaidą. Bet mintimis vėl grįžo prie Meto. Kas žino, kaip jam klostėsi gyvenimas tuos dešimtį metų? Matyt, įvyko kažkas svarbaus, kad metė karjerą, dėl kurios jis nuo gimnazijos laikų aukojo viską.

      Pagaliau Metas nutraukė tylą.

      – Tai ką dabar darai?

      Visai apleido jėgos. Jaučiu, kaip mane prie tavęs traukia. Noriu paliesti…

      – Važiuoju į viešbutį.

      – Norėjau paklausti, ką dirbi, – kantriai patikslino jis.

      Ji atsiduso ir iš lėto į jį atsisuko. Štai ir atpildas už klaidas – mirtinai nuobodūs plepalai.

      – Aukso Kranto turgavietėje turiu kioską.

      – Kuo prekiauji?

      – Piešiniais.

      – Tu pieši?

      – Taip. Piešiu gana vykusius šaržus, juos perka geriausiai.

      – Nežinojau, kad tu dailininkė. Norėjau pasakyti, – pasitaisė jis, – kad kartą mačiau tave darančią eskizą, bet…

      – Mudu tik miegojome vienoje lovoje, Metai, o ne pasakojomės, ką manome apie gyvenimą ir meilę. – Ji gūžtelėjo pečiais. – Tik kurį laiką smaginomės.

      Eidžė stebėtinai ramiai atlaikė jo tiriamą žvilgsnį, nors viduje šiurpo, jam tyliai pirštais beldžiant į dureles.

      Tau jau nebe dvidešimt treji. Gali atlaikyti vyro žvilgsnį ir nesigūžti kaip raudonuojanti nekalta panelė.

      – Mudu smaginomės, – iš lėto pakartojo jis.

      Ji susierzino, ir per kaklą nuvilnijo karštis.

      – Na, aš tai tikrai.

      Jo akys apniuko, jis supratingai šyptelėjo.

      – Suprantama, СКАЧАТЬ