Pavyks arba ne. Paula Roe

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ net skruostai paraudo tai prisiminus. Tyliai atsidususi ji lūpomis suspaudė šiaudelį ir truktelėjo gėrimo, nekreipdama dėmesio į tai, kad Metas ją stebi.

      Baro padavėjas padėjo jam kavos – espreso, be cukraus, – ir jos dėmesį patraukė Meto pirštai, kuriais jis suėmė puodelį. Ją ėmė erzinti jo įdėmus žvilgsnis. Bet juk jis visada įdėmiai ir iš visų pusių viską apžiūrinėdavo. Ir dėl to jis buvo toks puikus chirurgas. Bet toks… toks ypatingas dėmesys, lyg jis negalėtų patikėti tuo, ką mato, buvo kažkas kita.

      – Liaukis stebeilijęs. Juk taip labai nepasikeičiau, – suirzusi tarė ji.

      – Pasikeitei. – Jis pakėlė puodelį prie lūpų, gurkštelėjo ir atsargiai padėjo jį ant lėkštelės.

      – Kaip?

      Jis kilstelėjo antakį.

      – Prašaisi komplimentų, Eidže?

      – Ne.

      Jo veido išraiška pasikeitė.

      – Taip, to dar neužmiršau. Tu atrodai… – Jis nutilo. Eidžė, pajutusi neįmanomą paaiškinti jausmų antplūdį, net liovėsi kvėpavusi. – Trisdešimt dveji kaip tik tau, – pagaliau tarė jis. – Pats tas.

      O! Apsimetusi, kad nusivylė, ji gurkštelėjo gėrimo ir mandagiai nusišypsojo.

      – Ačiū.

      – Tai kaip tau sekasi?

      Atmetus operaciją, tiksintį biologinį laikrodį ir rytojaus dieną numatytą apsilankymą vaisingumo klinikoje?

      – Puikiai. – Ji nuslydo nuo kėdės, dar kartą nusišypsojo, tik šį kartą iš veido buvo matyti, kad tuojau palūš. – Ką gi, buvo malonu su tavimi susitikti. Vėl. Aš… – Jis kažką tyliai sumurmėjo, ir ji suraukė antakius. – Atsiprašau?

      – Pasakiau, kad niekus kalbi. Kas gi tau, po galais, darosi, Eidže? Tau visai nebuvo malonu mane matyti, pati žinai. Liaukis apsimetinėjusi.

      Eidžė žengė žingsnį atgal ir, bandydama suvaldyti pyktį, sukryžiavo rankas.

      – Žinai ką? Aš su tavimi to neaptarinėsiu. Tik ne čia ir ne dabar. – Ji staiga apsisuko ir išdidžiai nužingsniavo šalin.

      Nesigirdėjo jos aukštakulnių kaukšint į šokių aikštelės grindis, nes visa, išskyrus jos pyktį, skendo muzikos garsuose. Jai pavyko išvengti susidūrimo su šokėjų poromis, įkaušusiu svečiu, ir Eidžė pagaliau pasiekė arkinį išėjimą kitame salės gale. Piktai pastūmusi duris atsidūrė ištaigingame vestibiulyje, iš kurio buvo galima patekti į tualeto kambarius.

      Stabtelėjusi prie didžiulio sieninio veidrodžio, ji pažvelgė į savo atvaizdą ir delnais suėmė degančius skruostus.

      Metas Kuperis – arogantiškas šmikis. Jis visu kuo aprūpintas ligi gyvenimo galo, tėvai priklauso visuomenės grietinėlei, o britiška protėvių linija siekia Hastingsų mūšio laikus. Jis neįtikėtinai sumanus paveldėtojas, kuriam nėra tekę grumtis… dėl gyvybės, dėl viršenybės prieš kitus, dėl valgio. Jis didžiausias savimyla, valdingas…

      Ne. Pakaks galvoti apie jį. Nuo balandžio mėnesio jos gyvenimas beprotišku greičiu ėmė ristis žemyn: per savaitę, po įprasto medicininio patikrinimo, pateko tiesiai į chirurgijos skyrių, kur jai buvo pašalintos kiaušidžių cistos. Ji nusprendė netrukdyti Emilei ruoštis išsvajotoms vestuvėms ir niekam apie tai neprasitarė, bet sėkmė nuo jos nusisuko, kai ligoninėje susidūrė su Zaku, ką tik paaukojusiu didžiulę pinigų sumą ligoninės vaikų skyriui. Eidžę kaip tik vežė iš reanimacijos skyriaus. Ji liepė Zakui prisiekti, kad neišduos paslapties, bet tas šniukštinėtojas prisispyręs reikalavo leisti jam už viską sumokėti, įskaitant ir savaitės trukmės reabilitaciją privačioje medicinos įstaigoje.

      Panele Reinolds, labai maža tikimybė, kad galėsite gimdyti.

      Ak, chirurgas mokėjo užjausti ir puikiai ją suprato, ir ji prieš keletą metų nebūtų nė dėmesio kreipusi į jo susirūpinimą. Reikia tik pagalvoti – netekėjusi mergina, vakarėlių siela – ir turi vaikų, juk juokinga, tiesa? Nepaisant skausmingos vaikystės, jai patiko, kad užsigeidusi galėjo keliauti po valstiją, nes neturėjo, kam aiškintis, nepriklausė nuo kieno nors malonės ir jai nereikėjo draugijos. Aišku, matant Emilę su Zaku kartu, ją šiek tiek graužė pavydo kirminas. O vienu metu pajuto, lyg visos draugės būtų ją pamiršusios, nes vienos panoro ištekėti, kitos pamilo, o dar kitos susilaukė vaikų.

      O Eidžė Reinolds ne. Jai nieko panašaus nereikėjo.

      Dabar buvo kitaip, prigimtinė teisė į motinystę buvo iš jos be gailesčio atimta, ir netikėta sunkiai suvokiama netektis žiojėjo kaip atvira žaizda.

      Eidžė ėmė svarstyti, kodėl atsidūrė tokioje situacijoje, nagrinėjo kiekvieną veiksmą. Toji neįprasta savistaba varė ją iš proto, bet, pasikankinusi savaitę, vieną rytą atsibudo gerai žinodama, ko nori.

      Jos mintis nutraukė sunkiai besiveriančios durys ir netikėtai pasigirdusi muzika bei juokas. Primerkusi akis ji žiūrėjo į Meto atvaizdą veidrodyje ir nė nemanė atsisukti, nors tyla prailgo, o oda šiurpo iš nekantrumo.

      – Vyrų tualeto gretimos durys, – paslaugiai paaiškino ji.

      Jis nekreipė dėmesio į jos pastabą.

      – Vis dar ant manęs pyksti.

      Ji atsisuko pasiryžusi kovoti, bet paskutinę akimirką atsikvėpė, kad nurimtų.

      – Jei pykčiau, reikštų, kad man vis dar rūpi. O taip nėra.

      Ji kilstelėjo smakrą ir, nors Metas buvo gerais šešiais coliais už ją aukštesnis, žvelgė į jį iš aukšto.

      – Tiesa.

      Jo pranašumas išgaravo.

      – Ak, atsikvošėk, Metai! Praėjo dešimt metų. Aš pasikeičiau. Suaugau. Turiu savo gyvenimą. O tu… – Ji apvedė ranka jo tobulą figūrą. – Tu turbūt vedęs kokią aukštuomenės damą, kuri kažkam vadovauja, ir kad įtiktum tėvams…

      – Tiesą sakant, esu išsiskyręs ir vadovauju Tarptautinei greitojo reagavimo medicinos brigadai.

      – …ir jei atvirai, nemanau… – Eidžė nutilo ir sumirkčiojo akimis. – Ką?

      – Vadovauju Tarptautinei skubios medicinos pagalbos…

      – Pala, pala. Išėjai iš Šv. Kotrynos ligoninės?

      Jis linktelėjo galva.

      – Daugiau nei prieš ketverius metus.

      Eidžė buvo apstulbusi.

      – O, viešpatėliau. Juk toji ligoninė buvo visas tavo gyvenimas. Ji buvo tau viso ko pagrindas, o tu… Vaje. Ką sakė tavo tėvai?

      – Jie nepasitenkino žodžiu vaje. – Daug ką pasakė primerktos aksominės Meto akys, o visai ką kita rodė atsainiai patemptos СКАЧАТЬ