Raudono batelio istorija. Shirley Jump

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      – Frederikai. Malonu tave matyti.

      Ryškusis Frederiko K dizaino savininkas sukikeno.

      – Nemeluok, berniuk. Visi žinome, kad nekenti manęs.

      Jis perėjo per kabinetą ir atsistojo šalia vienos iš kėdžių, bet nesisėdo. Tikriausiai nenorėdamas suglamžyti savo tobulai išlyginto ryškiai mėlyno kostiumo.

      Keilebas pakilo ir apėjo savo stalą.

      – Leisk atspėti. Esi čia, nes supratai, kad mados verslas tau pernelyg konkurencingas, ir nori, kad nupirkčiau tavo įmonę.

      Frederikas prunkštelėjo.

      – Pasaulio pabaiga. Ak, ne, aš atėjau pasiūlyti tau atvirkštinį variantą. – Jis pasilenkė, jo tamsiai rudos akys sutiko Keilebo akis. – Noriu nupirkti tave. Viską iki paskutinio siūlo.

      Pasiūlymas Keilebą nustebino, bet savo jausmų jis neišdavė. Kodėl sėkmingasis Frederikas K norėtų perimti vos besikapstantį LL Dizainą? Ar tik tam, kad patrauktų iš kelio konkurentą?

      – Aš neparduodamas. Įmonė taip pat.

      Frederikas nusijuokė giliu juoku.

      – Mieliau bankrutuosi?

      – Mums viskas gerai.

      Jis vėl nusijuokė.

      – Dievaži. Tau vaidenasi. – Frederikas kyštelėjo ranką į vidinę švarko kišenę, ištraukė lapą popieriaus ir nuskraidino jį Keilebui ant stalo.

      – Štai mano pasiūlymas. Pasirašyk jį ir tu paleistas iš šito, – Frederikas mostelėjo ranka, – savo motinos sukurto kalėjimo.

      Keilebo krūtinėje ėmė kilti pykčio banga. Atiduoti motinos įmonę? Parduoti jos dešimtmečių darbą šitam asilui?

      – Niekada tau neparsiduosiu. Neparduosiu nė siūlo.

      – Visada maniau, kad tu prastas verslininkas, bet niekada – kad kvailys. – Frederikas papurtė galvą, ir jo baltas plaukų debesis šoktelėjo. – Aš taip retai klystu.

      Keilebas atsistūmė nuo stalo ir priėjo prie svečio.

      – Dink iš mano kabineto.

      – Pasimatysime per šou po kelių savaičių, – tarė Frederikas. – Nebent, žinoma, būsi toks protingas ir pasiduosi. – Jis vėl mostelėjo į popierių.

      – Susitiksim, – tarė Keilebas. – Šiais metais visų dėmesys kryps į LL Dizainą. Ne į Frederiką K.

      – Vaidenasi, – vėl sumurmėjo Frederikas, atsiduso ir išėjo. Keilebui knietėjo trenkti ir užrakinti duris jam už nugaros, bet jis susilaikė.

      Tas vyras teisus. Jis užčiuopė LL Dizaino pulsą ir pastebėjo, kaip jis kasdien vis labiau silpsta. Protingas verslininkas būtų čiupęs galimybę parduoti, susirinkęs pinigus į kišenę, ir baigta. Tada visa ši našta nukristų ant kieno nors kito pečių, o jis būtų laisvas toliau siekti karjeros savo srityje, o ne paveldėtoje.

      Jis galėtų būti laisvas. Nuo nerimo. Nuo streso. Nuo pernelyg sunkios vadovo naštos.

      Keilebas pakėlė Frederiko atneštą lapą, susmuko atgal į kėdę…

      Ir kyštelėjo jį į popieriaus smulkintuvą.

      Liftas, rodėsi, visai neskubėjo užkelti Saros į paskutinį plieno bei stiklo pastato aukštą, kuriame įsikūręs LL Dizainas. Ji geras dešimt minučių svarstė, ar Keilebas Luisas kalbėjo rimtai, ar tik ieškojo būdo atkeršyti jai už visus tuos straipsnius. Bet kuriuo atveju, ji negalėjo būti tikra, nesutikusi su jo pasiūlymu.

      Pasiūlymu, cha. Tai – draugiškai išsakytas iššūkis.

      Jis norėjo sužinoti, ar ji įžengs į liūto narvą, kad išsiaiškintų, ar jis turi trūkstamą batelį. Visai įmanoma, kad visa tai tebuvo spąstai. Keilebas Luisas pasinaudojo skrajute, kad sugalvotų gudrybę ir ją apkvailintų. Šitaip drauge ir atkeršytų už straipsnius.

      Bet tada Sara prisiminė jo veido išraišką pamačius skrajutę. Jis kažką žinojo, ir ji neišeis iš čia, kol nesužinos ką.

      Lifto durys atsivėrė. Sara suklupo, kai pamatė, kas laukė automobilio.

      Frederikas K.

      Dizaineris kalbėjosi telefonu – tiksliau, lojo komandas, – ir net nepastebėjo jos, praeinančios pro jį į koridorių. Niekada nepastebėdavo. Frederikas buvo iš tų žmonių, kurie pasikalbėdavo su savo žmonėmis ir liepdavo jiems kalbėtis su kitais. Tie kiti egzistavo žemiau jo stratosferos.

      Ar jis čia dėl batelio? Nejaugi Keilebas Luisas ją pakišo? Kai lifto durys užsivėrė už Frederiko, Sara nulėkė tiesiai į Keilebo kabinetą, praeidama pro jo asistentės stalą ir nekreipdama dėmesio į jos prieštaravimus.

      – Pardavėte mane?

      Keilebas spoksojo į ją.

      – Pardaviau jus? Kam? Už ką?

      – Ką tik mačiau išeinantį Frederiką. Ar pasakėte jam?

      – Apie batelį, kuri pametėte? – Keilebo veide žaidė šypsena. – Nagi, kodėl taip daryčiau?

      – Nes būtent toks esate.

      Šypsena išblėso, Keilebas įsižeidė.

      – Jūs apie mane klaidingai galvojate.

      – Aš parašiau tuos straipsnius, pone Luisai. Padariau namų darbus. Pažįstu jus.

      Jis apėjo savo stalą. Jo medžiu dvelkiantys kvepalai erzino uoslę, viliojo prieiti arčiau.

      Bet Sara nepriėjo.

      – Jūs neteisi, panele Grifin, – tarė jis žemu ir tyliu balsu. – Aš – ne tas vyras, kurį aprašėte savo straipsniuose.

      Jų žvilgsniai susitiko, ir jos mintys išsilakstė. Kaskart, jai būnant su LL Dizaino savininku, Sara pamiršdavo savo vardą, ką jau kalbėti apie tai, ką norėjo pasakyti.

      Keilebas mokėjo taip sutelkti į ją dėmesį, kad Sara pasijusdavo taip, lyg pasaulyje daugiau niekas neegzistuotų, tik ji. Bet ji žinojo, kaip yra iš tikrųjų, – juk pati paskalų puslapiuose rašė apie Keilebo Luiso ir kiekvieno modelio ryšius penkių mylių atstumu. Protinga moteris stengtųsi nesusidėti su tokiu vyru. Jam ant kaktos tiesiog buvo užrašyta – širdžių ėdikas.

      – Kodėl aš čia? – paklausė ji. – Ar tai koks nors…

      – Argi nenorite sužinoti, kur batelis?

      Ar jis turi jį? Ar žino kažką, ko ji nenutuokia? Jos širdis šokčiojo. Sara nusišypsojo tikėdamasi, kad diplomatija padės jai laimėti jo palankumą СКАЧАТЬ