Raudono batelio istorija. Shirley Jump

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ klaidą, būdama tokia atlaidi savo jaunesniajai sesutei.

      Sesuo įsidėjo lūpų dažus į rankinę ir išsiėmė plaukų šepetį ir rankinį veidrodėlį.

      – Aš planuoju Sodininkystės draugijos labdaros pokylį. Tai – pirmas mano darbas po koledžo ir jis itin svarbus, Sara. Aš neturiu laiko šitam… blaškymuisi.

      Sara nutylėjo, kad darbas, apie kurį kalbėjo sesuo, buvo savanoriškas, jį pasiūlė jos vaikino mama, Sodininkystės draugijos pirmininkė. Jos sesuo dar nerado darbo, kuriame liktų ilgiau nei dvi savaites.

      – Tas blaškymasis yra tavo tėvas. – Sara papurtė galvą. – Prisiekiu, mes tikriausiai – ne giminės.

      – Leisk jam likti čia. Jam vis tiek labiau patinki tu.

      Sara žvilgtelėjo į seserį, bet Diana atsidėjusi ant piršto raitė savo kirpčius.

      – Diana, jis myli mus abi vienodai.

      Diana prunkštelėjo.

      – Turiu du šunis, Sara. Ir tikrai vieną myliu labiau nei kitą.

      – Mes – jo vaikai, ne gyvūnėliai. Šeiminiai ryšiai yra daug stipresni, nei apykaklės nuo blusų.

      Diana kilstelėjo antakį.

      – Bet, Sara, – sudejavo ji, – tau geriau sekasi su juo susitvarkyti. Aš su juo net nesutariu.

      – Ar yra geresnis būdas pagerinti santykius, nei jam atsikraustyti pas tave? – Sara nusišypsojo sesei. Nuožmiai nusišypsojo.

      – Geriau nupirksiu jam bilietus į artimiausias krepšinio rungtynes.

      – Atleisk, sese, bet dabar tavo eilė. – Sara sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Net jei šiandien ir sugriovei mano karjerą, tavęs taip lengvai nepaleisiu. Mėnesio pabaigoje perkraustysime jį pas tave. – Dėl to paties jos ginčijosi dar prieš pusę valandos – ir štai, kuo tai baigėsi. Diana pakėlė artimiausią daiktą ir švystelėjo jį pro langą.

      Šįkart Sara nepasidavė. Ji per dažnai nusileisdavo, aukodama savo pačios planus. Diena, kai ji išėjo iš biuro su impulsyviai į krepšį įbruktais Frederiko K bateliais, buvo diena, kai ji nusprendė nustoti būti atsakingąja ir patikimąja. Jei ji nebus tvirta dabar ir nepareikalaus, kad aplinkiniai pasikeistų, reikalai gali niekada nepajudėti, o tai jai nebuvo priimtina.

      Išskyrus tai, kad dabar ji buvo pernelyg susirūpinusi tuo prakeiktu batu.

      Diana cyptelėjo:

      – Bet…

      – Ne. Nuspręsta. Daugiau apie tai nekalbėsiu. Jei kada nors rasiu tą batą… – Sara buvo bepradedanti pulti į paniką, kad niekada jo nebepamatys, bet dabar negalėjo apie tai galvoti, nes išprotės. – …iki beprotybės dirbsiu žurnale. Tai – mano didysis šuolis. Tėtis nekenčia vienatvės, pati žinai, koks jis tampa, kai lieka vienas.

      – Aš negaliu. Turiu…

      Sara atsisuko į seserį. Pro langą skriejančio bato vaizdinys praplaukė prieš akis drauge su ilgais nusivylimų metais. Jos akys sutiko Dianos žvilgsnį.

      – Turi šeimą, kuriai tavęs reikia, Diana. Tai – viskas.

      – Tu klysti, – tyliu ir žemu balsu atsakė Diana.

      Ar Dianai viskas gerai? Pažįstamas jaudulys, kurį ji jautė šitiek metų, kai Dianai buvo daugiau mama nei sesuo, atgijo. Jos savimi pasitikinti gražioji jaunesnioji sesuo retai rodė pažeidžiamumą ar silpnumą. Ji visada buvo, kaip sakė žmonės, ugnies kamuolėlis. Ir vis dėlto atrodė, kad Diana kažkokia melancholiška.

      – Diana, ar tau viskas gerai?

      Sara ištiesė ranką, bet Diana pakilo, įsidėjo šepetį ir veidrodį į rankinę ir nuėjo link durų.

      – Jei tėtis atsikraustytų pas mane, tai būtų katastrofa. Prašau, Sara, leisk jam likti pas tave. Visiems bus lengviau.

      Akimirką Sara buvo benusileidžianti. Kad atleistų Dianą nuo nenorimos pareigos. Tada sesuo ištarė žodžius, kurie grąžino Sarai ryžtą:

      – Pripažink, Sara, tu esi ta, kuria visi pasikliauja. Tu vienintelė atsakinga šioje šeimoje.

      – Nenoriu tokia būti, – tarė Sara, kai sesuo jau buvo tarpduryje. – Daugiau nebe.

      Keilebas Luisas padėjo batą ant viršutinės savo spintelės, esančios už stalo, lentynos, grįžo į savo kėdę ir įsispoksojo į ištaigingą raudoną aukštakulnį, kurį rado ryte. Septinto dydžio, aptakių tamsiai raudonų formų, su T formos dirželiu. Daiktas tikrąja to žodžio prasme nukrito iš dangaus, beveik jam į rankas. Koks tai sutapimas?

      Jis tikriausiai padirbtas. Juk negalėjo būti itin slaptas visų aptarinėjamos ir laukiamos naujos Frederiko K kolekcijos prototipas. Nuo tada, kai jis atvėrė savo duris, moterys išpirkdavo visas sukneles, palaidines ir sijonus, kuriuos pasiūdavo madingiausias kylantis Bostono dizaineris. Jos valandų valandas stovėdavo eilėje tik tam, kad gautų galimybę nusipirkti kokteilinę suknelę. Beveik sukėlė riaušes praėjusį rudenį per kašmyro megztinių pristatymą.

      Frederikas K buvo naujas trokštamiausias žaisliukas mados pramonėje, o LL Dizainas vis bandė jį vytis. Keilebas savo motinos įmonę perėmė kiek daugiau nei prieš metus, kai LL Dizainas buvo populiarumo viršūnėje. Ir iš karto stebėjo, kaip pasirodo Frederikas K, ir vagia jų klientus, vieną po kito, kaip pelė, džiaunanti nuo stalo sūrį.

      Tuo metu statymai pakilo. Sunkios ekonominės būklės smūgis, sumažėjusi aukštosios mados paklausa, o dar prisidėjusi konkurencija. Keilebas jau mėnesių mėnesius stengėsi atgaivinti verslą. Bet jam trūko motinos akies moteriškiems drabužiams, todėl viskam, ką sukūrė dizaineriai, trūko tos ypatingos LL Dizaino kibirkštėlės. Keilebas negalėjo pasakyti, ko trūko, bet gaminiai tiesiog nebebuvo tokie pat.

      Velnias, viskas pasikeitė nuo tada, kai jis perėmė motinos verslą, užėmęs pareigas, neturėdamas jokios patirties. Tuo metu kito pasirinkimo nebuvo. Vieną dieną Lenora buvo su jais, kitą jau kovėsi dėl savo gyvybės. Be įmonės įkūrėjos darbuotojai puolė į paniką. Vienintelis variantas buvo užimti jos vietą kam nors, kam įmonė rūpėjo taip pat, kaip Lenorai. Tai turėjo būti trumpalaikis sprendimas, kol jis įgalės pasamdyti ką nors vietoj savęs.

      Praėjo nemažai laiko, kol Keilebas suprato, kad nesvarbu, kaip jam rūpi įmonės ateitis, to neužteks kompensuoti jo patirties trūkumą, kad įmonė veiktų efektyviai ir pelningai. Jam reikėjo būti protingam ir bent jau nusamdyti naują pagrindinį dizainerį. Bet, įmonės turtui tirpstant, pinigų papildomiems darbuotojams nebeliko. Tuo metu Keilebas manė galįs su tuo susitvarkyti.

      Vis dėlto juk tai – tik suknelės ir palaidinės. Nejaugi tai taip sudėtinga?

      Ko gero, kad labai sudėtinga, ir visai ne tai, kuo galėtų užsiimti buvęs rinkodaros direktorius. Jis žinojo viską apie tai, kaip parduoti prekes vartotojui, – problema buvo sukurti prekę, kuri vartotojui iš tiesų patiktų.

      Pavasario madų šou buvo СКАЧАТЬ