Raudono batelio istorija. Shirley Jump

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ tas vyras? Ar jis rado ir pasiėmė batelį?

      Kokia tikimybė? Ir, be to, jis juk būtų jai tuoj pat pasakęs, ar ne? Bet, atsižvelgiant į jų istoriją, tikimybė, kad jis viską išklotų, – labai maža. Pasaulyje labai daug vyrų, dėvinčių mėlynus dryžuotus kostiumus.

      Bet ne tiek daug tokių, kurie domėtųsi Frederiko K aukštakulniais.

      – Ką turite omenyje, jeigu noriu rasti tą batelį? – paklausė ji.

      Jo pirštai šoko ant kėdės ranktūrio, o veido bruožus nušvietė ta velniška šypsena. Šypsena, sakanti: Žinau kai ką, ko nežinai tu.

      – Galbūt aš žinau, kur jis.

      Sarą užplūdo palengvėjimas, kurį labai greitai pakeitė suvokimas, kad ji kalbasi su Keilebu Luisu. Šis vyras visa širdimi jos nekenčia. Jo komentarai apie batelį gali būti tik triukas. Būdas atsilyginti jai už visus tuos straipsnius.

      – Turite grąžinti batelį. Tai – asmeninė nuosavybė.

      Jis vėl apdovanojo ją ta šypsena, bet pernelyg greitai surimtėjo, kad galima būtų įskaityti jos prasmę. Gundantis šokolado aromatas iš krepšio kuteno Sarai nosį, lyg sakytų: Pasitikėk juo. Su juo viskas gerai. Jis atėjo su šokoladu.

      – Ar bus atlygis? – paklausė Keilebas.

      – Pone Luisai, jei turite tą batelį…

      – Galbūt turiu. Galbūt ne. Šiaip ar taip, neprisipažinsiu nieko, nes, dievaži, jūs puikiai sugebate apkaltinti mane, prieš patikrinusi visus faktus.

      Jis nuleido ranką per kėdės atkaltę, jausdamasis toks atsipalaidavęs, lyg būtų savo kabinete.

      – Kodėl gi jums neužsukus į mano kabinetą, sakykim, antrą valandą, ir galėsime aptarti… rasti kokį nors kompromisą.

      Jis apdovanojo ją dar viena šypsena – tokia pat, kuri neabejotinai sužavėjo pusę moteriškosios lyties Niujorko populiacijos, – ir išėjo. Palikęs Sarą padėtyje, kurioje su Keilebu Luisu atsidūrusi ji dar nebuvo.

      Nekontroliuojamoje.

      Keilebas turėtų džiaugtis, kad iš visų žmonių sena jo priešė žurnalistė buvo ta, kuri pametė Frederiko K batelį. Jis galėtų tai pavadinti lemtingu kerštu už tai, kad ji prirašė šitiek straipsnių apie jo asmeninį gyvenimą.

      Sara Grifin sukūrė jo įvaizdį – juo tikėjo beveik visi – kaip lėkšto širdžių ėdiko. Tokio, kuriam labiau rūpėjo blondinė, kabanti jam ant rankos, nei esmė.

      Ji nežinojo tiesos – niekas nežinojo, – kodėl jis leido naktis tame beprotiškame naktinių klubų pasaulyje. Kodėl pasirinko užmiršti savo klaidas keisdamas moteris kaip kojines.

      Kai kiek anksčiau užėjo į žurnalų biurą, neplanavo kalbėtis su jokiais žurnalistais, dirbančiais paskalų žurnalui. Ypač su Sara Grifin. Ne dėl to, kad nemėgtų jos, – beveik jos nepažinojo – ar nemanė, kad ji žavi,– nes ji buvo graži, net labai, – labiau dėl to, kad norėjo išvengti žmogaus, nupiešusio tokį jo paveikslą.

      Jis matė Sarą Grifin daugybę kartų klubuose, kuriuose dažnai lankėsi, restoranuose, kuriuose vakarieniavo. Ji vengė dėmesio, kurį gaudavo jis, niekada neišlįsdavo iš žurnalistės kailio, kad išgertų kokteilį ar pasisuktų šokių aikštelėje. Vis dėlto jis pastebėjo tylią aplinką stebinčią moterį. Jos didelės žalios akys matė viską, ką jis darė ir sakė, o jos nuodingas rašiklis viską išpildavo kito numerio puslapiuose. Jis dažnai stebėdavosi, kuo remdamasi ji vertino jį, bet viskas, ką jam reikėjo padaryti, tai atsiversti praėjusį numerį, kad suprastų.

      Jei tai būtų kita diena ir kitos aplinkybės, tokia moteris kaip Sara jį suintriguotų. Jos liekną figūrą puošė linkiai, sakantys, kad ji mėgo maistą ir neleido dienų bergždžiai laikydamasi dietų. Jos rudi plaukai kaip užuolaida dengė nugarą, o kelios palaidos garbanėlės apsupo akinių rėmelius. Matyti, kad ji pati nevertino savo natūralaus grožio. Bet Keilebui, pažįstančiam pernelyg daug netikrų moterų, natūrali Saros išvaizda buvo kaip gaivaus vėjo gūsis. Intriguojanti.

      Išskyrus tai, kad ji parašė pusę istorijų, kuriose jis buvo tikras šėtonas, – ji buvo moteris, su kuria jis galėtų susitikinėti. Vis dėlto argi jis nepasimokė iš sudužusios savo motinos širdies, kad žurnalistai gali akimirksniu viską apsukti dėl nemirtingos antraštės?

      Bet, jam einant per žurnalistų sausakimšą kabinetą, jis suprato, kad palenkti Sarą Grifin į savo pusę būtų naudinga. Jei jis galėtų įtikinti ją parašyti straipsnį apie LL Dizainą, galbūt ji pamatytų kitą jo ir jo įmonės pusę. O tuo metu, jis tikėjosi, kad galės įkalbėti ją baigti sekti asmeninį jo gyvenimą ir raportuoti viską savo žurnalui.

      Koks ten buvo posakis? Laikyk draugus arti, bet priešus – dar arčiau? Sara Grifin tikrai buvo tapusi šiokia tokia prieše. Laikyti ją arti – gera mintis. Nepaisant šiukšlių, kurias ji pylė, jis privalėjo pripažinti – nenoriai, – kad ji buvo geriausia to leidinpalaikio žurnalistė. Sutiko jis su jais ar ne, jos straipsniai buvo šmaikštūs, smarkūs ir įsimenami. Kaip tik tokie, kokių reikėjo LL Dizainui.

      Tada jis pamatė skrajutę dėl pamesto batelio.

      Aukso puodas.

      Naudodamasis tuo batu, jis tikrai patrauks Saros dėmesį, sudarys su ja sandėrį ir paskatins ją būti sukalbamesnę ir parašyti išsamų straipsnį apie LL Dizaino naująjį sezoną. Tai bus naudinga jiems abiem.

      Kas geriau supras ir įvertins jo naujosios avalynės linijos paleidimą nei moteris, turinti debiutinę Frederiko K batelių porą? Bet visgi jis suprato, kad dirbti su ja reiškia pasikviesti ją į savo kabinetą – taip atsiranda rizika, kad ji pamatys trūkstamą batelį ant jo stalo. Jis jau matė antraštę: Beviltiškas verslininkas nugvelbia naują konkurentų dizainą.

      Ne, Keilebui reikėjo ne tokio dėmesio.

      Vis dėlto jis buvo pasirengęs rizikuoti. Jautė, kad šis susitarimas būtų labai naudingas jo verslui.

      Jis siektelėjo bato, griebė jį ir kyštelėjo į vieną iš stalčių. Jis pasakys jai, kad turi batelį, bet tik tada, kai gaus progą paaiškinti, kas atsitiko, ir privers Sarą Grifin suprasti, kad jis ne toks blogas, kokį jį vaizduoja žiniasklaida.

      Antrą valandą paskambino Marta.

      – Turite svečių, – tarė ji.

      Keilebas sukikeno. Pačiu laiku. Jis nenustebo. Sara Grifin tikriausiai iš proto kraustėsi dėl pamesto aukštakulnio. Pamesti ką nors panašaus, ypač kai numerio išleidimo terminas jau tuoj baigsis, turėjo sukelti jai paniką. O pamesti vieną iš superslaptų Frederiko K batelių? Jei jos darbas dar nekybojo ant siūlelio, tai netrukus pakibs.

      O tai Keilebui suteikė pranašumo.

      – Įleisk ją, – tarė jis.

      – Eee, tai ne ji.

      Ne ji? Nejaugi Sara Grifin vietoj savęs pasiuntė kitą žmogų? O gal nusprendė, kad jis blefuoja ir tiesiog pamiršo apie jį?

СКАЧАТЬ