Pažadinta aistra. Sophia James

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ angliškai? – jis perėjo prie anglų kalbos ir kalbėjo su grynu aukštuomenės akcentu. Eleonora įsitempė, padėtis darėsi vis paslaptingesnė. Kas jis? Kodėl klausinėja tokių dalykų? Ji nurijo seiles, tada prabilo.

      – Pardon, monsieur7, nesuprantu, ką sakote, – kiek galėdama stengėsi mėgdžioti Bornhavene girdėtą tarseną, kuria kalbėjo viena iš pietų kilusi tarnaitė, nes švelnų Provanso dialektą nesunku atkartoti. Kristas nuleido pečius.

      – Prancūzijos pietus ir Paryžių skiria gerokas atstumas, ma petite8. Jei tau reikia pinigų ten parvykti… – jis be vargo grįžo prie prancūzų kalbos.

      Eleonora papurtė galvą. Duodami pinigai visada įpareigoja, o ji neturi nieko, išskyrus kūną, kad galėtų atsimokėti, todėl reikia būti atsargiai. Tačiau Kristas klaidingai ją suprato.

      – Na, jei trūks plyš nori likti Paryžiuje, galbūt mudu galime susitarti. – Kristo akys tiesiog degė.

      Eleonora prigludo prie lovos ir stebėjo, kaip jis artėja.

      – Susitarti?

      – Tu ne tokia… kaip visos šliundros. Galėčiau tau pasiūlyt kai ką geresnio už gatvę.

      – Geresnio?

      Kristas pratrūko juoku, brėkštančioje aušroje subolavo jo dantys, ir tą akimirką Eleonora pajuto, kaip ją traukia akivaizdus laukinis grožis, išdidus žvilgsnis, santūrumas ir galia. Jis nepaprastas vyras. Tačiau Eleonorą labiau sudomino kitkas. Ji pagalvojo, kad atsargus šaltumas iš tiesų slepia liūdesį.

      Kristas sustojo prie Eleonoros ir nykščiu švelniai paglostė jai skruostą. Ji pajuto jo pasitikėjimą savimi, ir širdis ėmė plakti dar smarkiau.

      – Bet jei mademoiselle pageidauja, kad liaučiausi, tegu pasako.

      Jis būtų paisęs jos noro. Garbingumas kartais nematomas plika akimi, pamanė Eleonora, išvydusi mąslų tamsių akių žvilgsnį, kol galvojo, ką atsakyti.

      Derėtų atsitraukti, papurtyti galvą ir viską užbaigti, bet ji nejudėjo, tik jautė, kaip brinksta speneliai, kūnu nuvilnija šilta banga ir kyla geismas.

      Kaviljono grafas! Senelis sakė, kad jis geras, patikimas žmogus, susijęs su Karisbruko hercogu…

      Koks dabar skirtumas, kiek kartų ji nusidės, kai kūnas taip jo šaukiasi, o žala jau padaryta? Dar neįvardyto nežabojamo jausmo jėga privertė ją atsisukti į Kristą!

      Eleonora nekrūptelėjo, kai jis nutraukė antklodę, jos krūtys atsidengė, o šaltis tik stiprino artumos troškimą, svaigino ir kvietė nesipriešinti.

      Aksominė raudonojo vyno spalvos lovatiesė buvo siuvinėta prabangiais aukso siūlais. Kai Kristas paglostė jai kaklą, Eleonora įsitempė, pėdomis įsirėmė į lovos kraštą ir pajuto lovatiesės puošmenas. Lovą dengė baldakimas iš plonyčio audinio, parišto kaspinu, medžiagą laikantis žiedas buvo puoštas sidabru, kad ji dar labiau švytėtų. Prie lubų buvo pritvirtintas veidrodis, jame pro muslino uždangą galėjai matyti jųdviejų judesius ir blyškų ypač geidulingų jos krūtų siluetą.

      Žiūrėdama į šalia gulinčio vyro tamsiomis magiškomis akimis atspindį, Eleonora suprato, kad vargu ar sugebės jam atsispirti. Ilgi šviesūs jo plaukai siekė žemiau pečių, tad ji ištiesė ranką norėdama paliesti.

      Jis nusišypsojo žiūrėdamas toli gražu ne droviu žvilgsniu, o Eleonora pajuto, kaip bundančio Paryžiaus garsai pritaria kylančiai jos aistrai.

      – Kiek tau metų?

      – Aštuoniolika.

      Jis pasuko jos koją į šviesą.

      – Kas atsitiko?

      Šlaunies nudegimai ėmė perštėti jam palietus.

      – Nenorėjau nusirengti.

      – Keista, kekšės retai būna drovios.

      – Buvo šalta.

      Šį kartą jis nusijuokė nuoširdžiai ir nesitvardydamas. Tada ištiesė ranką link spintelės šalia lovos, ištraukė indelį su tepalu, atsargiai patepė žaizdą ir numaldė skausmą. Baigęs tepti nesitraukė ir glostė jai kojas.

      – Ir kiek tau sumokėjo? – labai švelniai paklausė.

      Ji tylėjo, nes nežinojo, kiek moteriai mokama už naktį.

      – Gausi trigubai.

      – O jei nesutiksiu?

      – Sutiksi.

      Eleonora krūptelėjo, kai netikėtai tylą perskrodė riksmas apačioje.

      – Linksmybės užtruks dar keletą valandų, – pasakė jis, atitraukęs ranką nuo Eleonoros. – Bero pakalikai niekada nenurimsta. Tad rinkis, ma petite.

      Ji suėmė dailią, aristokratišką jo ranką ir palietė kruopščiai nukirptus švarius nagus.

      – Tada aš jūsų paslaugoms, monseigneur. – Eleonora girdėjo kitas moteris Žirodono rūmų apačioje taip atsakant. Kekšės vaidmuo garantuoja saugumą, todėl ji liežuvio galiuku lėtai apsilaižė lūpas, kaip matė darant tas kitas apačioje, ir pažvelgė jam tiesiai į akis.

      Jo akys atrodė tūkstantį kartų senesnės nei veidas, rainelėse maišėsi šokolado ir rudo gintaro spalvos. Grėsmė, atsargumas, geležinė kontrolė ir neįvardijamas pavojus palaužė vėjavaikišką nerūpestingą jaunystę. Bet ji nepabūgo jo žvilgsnio, rankų ir žodžių, nes jis pasmerkė tą, kuris ją pažemino.

      – Gal galiu prašyti ne pinigų, bet vieno pažado?

      Jis sukluso ir sustingo.

      – Pažado, kad dienai išaušus išvešite mane iš čia savo karieta ir leisite man vykti, kur noriu, nieko neklausinėdamas.

      Eleonora lengviau atsikvėpė, jam pritariamai linktelėjus.

      – Jums, mademoiselle, nepatinka tik Paryžius, ar jūs, tikiuosi, pagaliau ėmėte suvokti, į kokį didelį pavojų iš tiesų patekote?

      Eleonora tik šyptelėjo, kai jis truputį patraukė antklodę, nuo aksomo pakilo kelios iškritusios plunksnelės, viena jų šokdama nusileido jai ant pilvo, švelnus baltumas ryto brėkšmoje dar labiau traukė akį. Kristas palinko prie plunksnelės ir nupūtė ją šalin, Eleonoros odą paglostė šiluma ir jai vos neužėmė kvapo. Ji atlošė galvą ant pagalvės, į kūną ėmė skverbtis aistra, širdis ėmė plakti vis smarkiau, ir Eleonorai atrodė, kad kitus garsus užgožia jos dūžiai, kūną pamažu užvaldė geismas.

      Jis nusijuokė:

      – Tikriausiai, ma petite, padarysiu tau meškos paslaugą leisdamas bėgti iš Paryžiaus – ši profesija, regis, tau įaugusi į kraują. – Kristas neskubėjo ir laukė, kol Eleonora nurims, tada СКАЧАТЬ