Pažadinta aistra. Sophia James

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ galvoje sukosi įvairiausių minčių. Ji vis tylėjo, todėl jis siuto ir norėjo keršto.

      Atsilošęs pasvėrė, ko galėtų imtis.

      Ji nekalbės, o jis ir nenori jos versti kalbėti. Be to, ji drebėjo, nes ugnis prigeso, į Kristo kambarį įsėlino Paryžiaus ankstyvo lapkričio vėsa ir jos oda pašiurpo.

      Kristas paėmė dygsniuotą žąsų plunksnų antklodę, gulinčią ant skrynios šalia lovos, ir užklojo merginą, o kai pamatė, kad viena jos pėda liko nepridengta, pataisė kraštelį, kad jai būtų šilčiau.

      Į kambarį ėmė skverbtis bundanti aušra ir Švč. Jėzaus Širdies bazilikos varpai suskambo toms sieloms, kurios vis dar tiki Švč. Mergelės užtarimu. Kristas prisidegė manilinį cigarą, įkvėpė sodraus švelnaus kvapo, dūmai vinguriuodami kilo į viršų, o vienišas brėkštantis rytas ir vėl baksnojo pirštu rodydamas, kokiu žmogumi jis tapo.

      Mon Dieu, et quel bordel tout ceci.

      O dieve, kokiam pragare jis atsidūrė.

      Taip galvodamas Kristas pastebėjo, kaip smulkučiai kojų piršteliai sukruto po antklode, kai mergina pamėgino atsisėsti.

      – Gal galėtumėte paduoti vandens?

      Jis nustėro išgirdęs tuos kelis žodžius – net neabejojo, kad prašymas slepia nebylų orumą. Kai pripylė taurę ir padavė, ji padėkojo, bet Kristas, supratęs, kad niekaip neperpranta merginos prancūziško akcento, suirzo.

      – Kaip tu čia patekai?

      Ji nieko neatsakė, bet Kristas pabandė pateisinti savo veiksmus, nes sąžinė nedavė ramybės dėl kaltės blyškiose jos akyse:

      – Nežinojau, kad buvai nekalta. Nekaltos merginos čia nesilanko, o supratus tiesą jau buvo per vėlu.

      Šioks toks atsiprašymas. Jis tik tiek pajėgė.

      – Vadinasi, monsieur4, jūs mane paleisite?

      Kristas nusuko žvilgsnį į langą ir troško rasti jėgų ją tučtuojau paleisti, kol pajėgė tramdyti geismą. Bet negalėjo to padaryti dabar, nes apačioje dar virė linksmybės, o per daug išgėrę vyrai visada pavojingi.

      Viliokė. Sirena. Putlios jos lūpos ir po šilta antklode pūpsančios krūtys nedavė ramybės. Kristas geidė jos, todėl jo balsas suskambo šiurkštokai:

      – Kur tavo drabužiai?

      – Apačioje. Išgėriau… Daugiau nei vieną kartą.

      – Ar tu atėjai su kitomis prostitutées?

      Ji palinksėjo.

      – O papuošalas?

      – Kažkada mano tetai jį padovanojo anglas, kurį ji aptarnavo. Šis blizgutis buvo ne jos skonio! O man patiko forma, todėl ji pasakė, kad jei ateisiu kartu šiąnakt ir pasistengsiu būti klusni, jį gausiu…

      – Tavo teta – viena iš tų apačioje?

      Kai ji pritariamai linktelėjo, Kristas taip tvirtai sugniaužė delne medalioną su herbo atvaizdu, kad net pajuto skausmą. Ar įmanomas toks sutapimas? Jam visą gyvenimą melavo, todėl vargu ar tai atsitiktinumas. Gal gali priversti ją pasakyti, ką žino, dabar, kai prablaivėjo? Visas jo gyvenimas – vieni įtarinėjimai, todėl Kristui net širdis suspurdėjo pagalvojus, ką galėjo nuspėti Bero, žiūrėdamas į herbo simbolius?

      Kalbėk, kalbėk, – mintyse ragino save Eleonora, jausdama, kad priverstinai išgerto alkoholio svaigulį keičia didėjantis noras išsigelbėti. Kristo žvilgsnis darėsi vis labiau nenuspėjamas, mąslus. Tokiomis aplinkybėmis geriausia apsimesti paprasta šliundra, kuri viską padarys dėl pinigų, nesvarbu, pirmas tai kartas ar šimtasis.

      – Netikiu nė vienu tavo žodžiu. Dirbi Bero?

      – Bero?

      – Iš Paryžiaus policijos. Tai jis tave atsiuntė man.

      – Jo nepažįstu. Atėjau čia su teta ir…

      Jis užtildė Eleonorą vienu rankos mostu.

      – Meluojate, mademoiselle5, ir, neabejokit, sužinosiu, kodėl.

      Pasipiktinusi Eleonora nusijuokė, žiojosi atsikirsti, bet neištarė nė žodžio, nes matė, kad jo nedomina jos kalbos, o vyro pastumta kėdė šaižiai nuslydo parketu, kai jis pakilęs nuėjo prie lango.

      – Gal nori prisidėti prie likusių apačioje ir toliau imtis savo amato? Neabejoju, kad galėtum dar keletą kartų palinksminti ir tą, kuris tave čia atvedė. Regis, jis to tik ir laukė.

      Šį kartą Eleonorą sukaustė siaubinga baimė.

      – O, aš mieliau likčiau pas jus, monsieur.

      Kristas šypsojosi, bet linksmumo jo veide nebuvo matyti.

      – Būk atsargesnė, ma chérie6, ir neskubėk reikšti pageidavimų, nes šio žaidimo dalyviai vargu ar suteiktų tau pasirinkimo galimybę.

      Eleonora buvo priglaudusi delnus prie karšto pilvo ir dabar sugniaužė kumščius. Tu irgi nesuteikei man tokios galimybės, – priekaištavo ji jam mintyse ir vos neištarė šių žodžių. Ji galėjo išsiduoti, kokią gėdą jaučia, bet susitvardė, nes nugalėjo sveikas protas.

      Ji sužlugdyta.

      Eleonora tai išskaitė ženkluose ant savo krauju suteptos paklodės, stojusi tyla tik didino skausmą ir bėda atrodė vis didesnė. Ji pažvelgė į stiklinę, kurią jis pakėlė ir nė lašo nenugėręs vėl pastatė, – stiklinę puošė ornamentas su laivo atvaizdu.

      Isobelė buvo ją įspėjusi apie tokių vyrų nesivaldymą, kai Eleonora pirmą kartą atvyko į Paryžių, bet draugės rūpestis nepadėjo, nes spaudė svarbus reikalas. Senelis liepė Eleonorai žūtbūt atiduoti laišką vienam žmogui.

      – Kaviljono grafui Žirodono rūmuose. Tik jam ir niekam kitam, Leine, – nesiliovė kartojęs, kol mirtis jo neįveikė. – Tik jam. Prisiek, kad padarysi, ko prašau, nes jis geras ir patikimas žmogus, todėl reikia, kad žinotų tiesą.

      Kokia ji naivuolė, kad manė galinti paprasčiausiai išdygti prie Žirodono rūmų durų, reikalauti būti priimta šeimininko, tikėtis pagarbos ir kad bus laikomasi etiketo – to, ko galėtų laukti iš aukštuomenės Anglijoje. Eleonoros suknelė buvo šiek tiek neskoninga, bet perukas, kurį įsigijo prieš išvykdama iš Londono, – prabangus. Tikriausiai pamačiusi kai kurias Paryžiaus moteris, ryškiaspalvius jų apdarus ir pakeltas krūtines Eleonora klydo manydama, jog taip rengtis įprasta visoms.

      Triukšmadariai apačioje neužtruko nė valandos ir prigirdė ją brendžiu, kol stovėdama laukė ir stengėsi nuslėpti nervingumą.

      O dieve, jei tik grafas būtų atėjęs anksčiau, būtų įteikusi jai patikėtą laišką tiesiai į rankas, nedelsdama išvykusi ir pareigingai išpildžiusi paskutinį СКАЧАТЬ