Nuodėminga naktis. Sophia James

Чтение книги онлайн.

      Taris tai jau buvo matęs karo metais Europoje, kai pasibaigus mūšiui kareiviai tiesiog suskysdavo. Juos pražudydavo mintis, kad liko gyvi, kai gausybė kitų žuvo.

      Regis, Beatričė Modė Basingstok dabar jautėsi kaip tie kareiviai.

      Jis troško pažvelgti jai į veidą ir įsitikinti, kaip ji jaučiasi, bet turėjo tenkintis klausydamasis vos girdimų šniurkščiojimų.

      Įdomu, ar dar toli? Sulig kiekvienu žingsniu jis klimpo vis giliau į sniegą, bet pasikeitę vėjo sūkuriai galėjo reikšti, kad daržinė jau visai čia pat.

      Įsijungė visi pojūčiai, jie labai paaštrėjo, kai apvylė prakeiktas regėjimas. Ranka įsirėmęs į tvirtą medžio sieną Taris mintyse padėkojo Viešpačiui, kad sėkmingai atvedė juos prie tikslo. Kita ranka susirado pakeleivės arklio kamanas.

      – Aš jums padėsiu nulipti.

      – Dė-dėkoju.

      Ji atsirėmė jam į petį, o Taris rankomis apglėbė Beatričę per liemenį, kuris pasirodė siaubingai liaunas. Jis pastatė ją ant žemės, tačiau Beatričė stipriai laikėsi įsitvėrusi į jo apsiaustą.

      – A-aš ne-nejaučiu kojų, – paaiškino ji, kai jis klausiamai kilstelėjo galvą.

      – Aš jus nunešiu.

      Pakėlęs ją ant rankų Taris apėjo namo kampą, kol pietų pusėje rado įėjimą. Arkliai sekė paskui juos.

      Į nosį tvoskė stiprus šieno ir siloso kvapas. Taris užuodė dar kažką. Gal vištas? Buvo girdėti tylus krebždesys. Čia gali būti kiaušinių arba grūdų.

      Jam labai patiko justi šiltą Beatričės kvėpavimą prie raktikaulio. Kiek metų šiai moteriai? Kai jos delnas palietė jo ranką, Taris pajuto auksinį žiedą ant bevardžio kairiosios rankos piršto.

      Užplūdo nerimas. Gal jos vyras dabar kažkur kraustosi iš proto nerimaudamas dėl jos?

      – Re-regis ka-kampe matau ap-apklotų. Galėtume su-sušilti po jais.

      Kuriame kampe? Apsiblausęs jo regėjimas neleido jam įžvelgti nieko kito, tik aplink stūksančias sienas. Viena mintis suteikė vilties. Jei nuleistų ją ant žemės, Beatričė galėtų juos nuvesti prie apklotų.

      Kai kojos palietė nešvarias grindis, Beatričė susiraukė. Sustingimą pakeitė skausmas, raumenis ėmė smaigstyti galybė mažyčių adatėlių. Ji neįstengė prisiminti, kad kada nors būtų jutusi tokį nepakeliamą šaltį, kuris prasismelkia iki pat kaulų, o visas kūnas apsunksta ir tampa vangus. Vargais negalais ji nuropojo iki kampo. Buvo taip gera ištiesti kojas. Beatričė nusiavė batus ir užsiklojo šiurkščią gūnią.

      Jos drabužiai buvo šlapi ir sunkūs, o šaltis, kurio ji manė jau atsikračiusi, smogė su nauja jėga.

      Šalia įsitaisęs Taris Velingamas nusivilko apsiaustą, o paskui ir prie kūno prilipusius marškinius.

      Beatričė nusuko akis, nuo raumeningo kūno vaizdo jai užėmė kvapą. Akivaizdu, kad šis žmogus daug laiko praleidžia lauke.

      – Nusivilkite ir jūs, – tarė palindęs po ta pačia gūnia kaip ir ji, o ant viršaus užmetęs savo apsiaustą.

      – K-ką jūs d-darote? – Užplūdus panikai jos balsas džeržgė.

      – Vienas tokiame šaltyje gali numirti per kelias akimirkas. O susiglaudę kūnai šildys vienas kitą.

      – S-su-siglaudę k-kūnai?

      Dievulėli, ji net nebūtų drįsusi apie tai pagalvoti.

      – Žiūrėkite, – tarė jis ir uždėjo jos pačios ranką jai ant kaklo. Beatričė pajuto nemalonų šaltį ir drėgmę. Pirštai užčiuopė paviršutiniškus greitus širdies dūžius. – O dabar pajuskite tai.

      Dabar jos pirštai atsidūrė ant jo krūtinės – plaukeliai kuteno jai delną. Staiga ranka pasklido jo kūno karštis, liepsnojanti šiluma, besiliejanti iš kiekvienos jo kūno ląstelės.