Nuodėminga naktis. Sophia James

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ nusileido žemyn prie į ledą sušalusių odinių pakinktų.

      – Imkite šitą.

      Jis pakišo jai savo ranką vietoje laiptelio ir Beatričė nedelsdama užsėdo ant arklio. Tvirtai suėmusi pavadžius pavarė jį į šoną. Mintyse pasidžiaugė skrybėle – ji buvo plačiakraštė ir saugojo ją nuo sniego bei vėjo gūsių. Beatričė matė, kaip Taris užsėdo ant arklio ir pasuko link jos. Apsiaustas vėl buvo jam ant pečių, o ant galvos pūpsojo jaunuolio paskolinta kepurė.

      – Josime į pietus.

      Vadinasi, į priešingą pusę nei ta, iš kurios atvažiavo, ir tai buvo protingas sprendimas, nes pakeliui jie mylių mylias nepastebėjo jokių pastatų.

      Viešpatie, tegul priešaky būna koks nors namas, svirnas ar keliautojas, gerai pažįstantis kelią. Dieve, leisk aptikti jaukią, šiltą, saugią vietą ir žmogų, kuris padėtų išgelbėti likusius karietoje. Ji be perstojo kartojo savo maldą visagaliui Dievui. Nerimą kėlė atmintyje iškilę prisiminimai apie kitas karštas, tačiau atsako taip ir nesulaukusias jos maldas.

      Jai nedera dabar apie tai galvoti, nes Viešpats išklauso tik paklusniųjų prašymus. Ar ne taip jai sakė Frankvelas? Prisimerkusi, kad sniegas neužlipdytų akių, ji pasilenkė ir visu kūnu prigludo prie arklio nugaros. Nuo jo sklindanti šiluma šiek tiek saugojo nuo šalčio ir Beatričė labai stengėsi apie nieką negalvoti.

      Po ketvirčio valandos Beatričė suprato nebegalinti keliauti toliau. Buvo sustirusi. Neatrodė, kad šalia jojančiam Tariui Velingamui tai keltų didelių rūpesčių, nors jis buvo apsirengęs dar menkiau negu ji. Atrodė, tas vyras pripratęs prie sunkumų. Jis tiesiog spinduliavo įgimtą pasitikėjimą savimi. Kaip tai nepanašu į ją!

      Kai sūkuriuojanti baltuma išspjovė dviejų raitelių siluetus, Beatričė vargiai galėjo patikėti savo akimis.

      – Ten… prieš mus!.. – sušuko rodydama į juos ir nepaprastai nustebo, kad Taris Velingamas dar nemato. Pasigirdo atvykėlių šūksniai, o juodu tylomis laukė, kol šie prisiartino.

      – Karieta iš Kolčesterio vėluoja. Mus pasiuntė jos ieškoti. Gal jūs iš ten?

      – Taip, bet iki karietos dar geros penkiolika minučių kelio! – sušuko jiems atsakydamas Taris. – Ratas nusimovė…

      – Kaip keleiviai?

      – Vienas žuvo, o kiti du liko karietos viduje su vadeliotoju, kuris rimtai sužeistas.

      Vienas vyrų nusikeikė.

      – Sakote, iki karietos penkiolika minučių? Turime juos nugabenti pas Bobą Vinterį, bet iki jo – dar mažiausiai dvidešimt minučių kelio. Panašu, kad jūs nebeištversite tokios kelionės.

      – Gal tiktų senojo Smito daržinė?! – sušuko kitas vyras. – Joje sukrautas šienas, sienos tvirtos.

      – Kur ji yra? – Iš balso buvo aišku, kad Taris Velingamas išvargęs. Žaizda galvoje tebekraujavo ir Beatričės širdį vėl sukaustė nerimas.

      – Už penkių minučių kelio nuo čia yra posūkis į kairę, pažymėtas baltu akmeniu. Pasukite ten ir laukite pagalbos. Atsiųsime, kai tik galėsime.

      Kai tik galėsime? Vien nuo tokios minties Beatričės gyslomis nušniokštė įtūžis.

      – Aš negaliu…

      Gelbėtojų nebeliko nė ženklo, juos paslėpė stora sniego skraistė – nuginė stingdantis vėjas ir skubus reikalas.

      – Tai mums vienintelis išsigelbėjimas! – sušuko Taris, bet jo žodžius prarijo kurtinantis griaustinio dundėjimas. Žaibo žybsnis taip išgąsdino Beatričės arklį, kad šis atsistojo piestu. Jai pavyko išsilaikyti balne, tačiau nuo stipraus krestelėjimo smarkiai sugėlė prakirstą lūpą. Akis užtvindė ašaros ir šiltais upeliais nusroveno skruostais. Tai buvo vienintelis šilumos šaltinis šiame šalčio pragare.

      – Atleiskite. – Ji matė, kaip jis žiūri – veidas net nevirptelėjo. Beatričė neabejojo, kad Taris iš tų vyrų, kurie nemėgsta ašarų.

      – Ponia Basingstok, dairykitės tako. Mes privalome rasti tą nelemtą daržinę.

      Rūstus. Valdingas. Bejausmis.

      Skubiai nusibraukusi ašaras šlapiu apsiausto kampu ji prakeikė save už tai, kad pasirodė silpna. Ir vėl.

      Tako niekur nebuvo matyti. Nei jį žyminčio akmens ar kokio kito ženklo, jog čia galėtų būti žengusi žmogaus koja. Beatričė nepastebėjo nei aplaužytos tvoros, nei įsispaudusių vėžių žymių, patvirtinančių, kad šiuo keliu dažnai keliaujama.

      – Ar jūs dairotės?

      Viešpatie šventas, jis jau penktą kartą klausia to paties, Beatričė jautė tuojau neteksianti kantrybės. Nusistebėjo, kodėl Taris nusėdo nuo žirgo ir vedasi jį koja braukdamas per kairįjį kelio kraštą. Tarsi mėgintų kažką užčiuopti. Ką? Ko jis ieško? Juk paprasčiau būtų tiesiog sėsti ant arklio ir joti ta kryptimi, kurią jiems nurodė.

      Dar nebaigusi apie tai galvoti ji jau žinojo atsakymą. Jiems sakė, kad joti reikia penkias minutes, o jeigu jie pražiūrėjo posūkį?..

      Netikėtai pasirodė medžiais apaugusio kelio kontūrai.

      – Štai! Kelias čia!

      Jis pasisuko į vėją ir palaukė.

      – Kur? Ką jūs matote?

      – Medžius. Jų eilę. Už dešimties jardų į kairę.

      Akmuo pūpsojo kaip tik ten, kur ir turėjo būti, tik užklotas storu sniego sluoksniu, todėl sunkiai pastebimas. Jis tiesiog susiliejo su keliu.

      Kai Tario koja į jį atsitrenkė, jis palinko ir nubraukė sniegą. Pirštai buvo net pamėlę nuo šalčio. Jo ramybė kėlė šiurpą. Jis atrodė lyg sustingusi skulptūra po judančiais nuo vėjo medžiais – snaigės pleveno iš dangaus, o vėjas plaikstė apsiaustą. Jo veidas buvo pakeltas į dangų, atrodė taip, lyg mintyse karštai melstųsi.

      Ačiū Dievui, jie rado kelią. Taris susigūžė šaltyje ir pasistengė įžiūrėti tako kontūrus. Nuo begalinių pastangų ėmė ašaroti akys.

      Jis girdėjo, kaip už nugaros esanti ponia Beatričė Modė vis garsiau kalena dantimis, nors kelias pastarąsias minutes ji nepratarė jam nė žodžio.

      – Ar įstengsite nusigauti iki daržinės? – paklausė jis su rūpesčiu balse.

      – Ži-ži-no-o-ma…

      – Jei reikia pagalbos…

      – Ne-ne-reikia… – Ji buvo jau netoli ašarų.

      – Ponia Basingstok, ar jūs visada tokia užsispyrusi?

      Taris žinojo, kad pyktis ir apmaudas moterims suteikia jėgų.

      Bet ši moteris buvo kitokia – jos tylėjimą dabar pertraukdavo tykus šnirpštimas, kurį СКАЧАТЬ