Nuodėminga naktis. Sophia James

Чтение книги онлайн.

      Vadeliotojas garsiai suvaitojo ir pamėgino atsisėsti, jo veidas buvo keistai pilkšvo atspalvio, kai galiausiai jis pramerkė akis.

      – Kas nutiko?

      Jam atsakė aukštasis vyras:

      – Nusimovė nuo ašies ratas ir karieta apvirto.

      – O arkliai? Kur arkliai?

      – Pririšau netoliese prie medžių. Jie ištvers kelias valandas po jų šakomis.

      – IkiBrentvudo – valanda kalio, o iki Kolčesterio – dvi. – Jis pasirėmė galvą rankomis ir pažvelgė į tris figūras priešais, o kai pamatė negyvą keleivį, veidas persikreipė iš siaubo. – Jei nuspręs, kad nelaimė įvyko dėl mano kaltės, aš neteksiu darbo, o tada…

      – Dešinysis ratas nusinėrė nuo ašies. Inspektorius patvirtins tai vos pažvelgęs į karietą, o jei prireiks, aš paliudysiu, kad jūsų kaip vadeliotojo įgūdžiai kuo puikiausi.

      – O kas jūs esate, sere?

      – Taris Velingamas.

      Beatričė iki šiol nebuvo girdėjusi tokio įdomaus vardo. Taris. Kol susijaudinęs vadeliotojas bėrė žodžius, ji vis galvojo apie neįprastą vardą.

      – Mūsų niekas nepasiges, jeigu iki aušros nepasirodysime Brentvude. Pamanys, kad dėl oro sąlygų prisiglaudėme Ingetstone ar sustojome Didžiajame Badau. Iki ryto visi iškeliausime ten, kur jau iškeliavo šis vyras. – Jis ranka mostelėjo į keleivį priešais, bet tuojau pat nutilo, nes pagyvenusi dama vėl pradėjo verkšlenti.

      – To nebus, madam, – jos aimanas nutraukė Taris. – Aš jau pažadėjau prireikus joti pagalbos.

      – Tik ne vienas, sere, – Beatričė pati nustebo šitaip išsišokusi, bet tokiu oru net menkiausia klaida gali kainuoti gyvybę, o draugija padėtų išvengti pavojaus. – Beje, aš – puiki raitelė.

      Ji išties buvo puiki raitelė prieš penkiolika metų, kai gyveno netoli Noridžo.

      – Negaliu pažadėti, kad sėkmingai pasieksime tikslą, madam, – atrėmė Taris, – todėl apie tai negali būti nė kalbos.

      Beatričė neketino nusileisti.

      – Kiek yra arklių?

      – Keturi, tačiau vienas raišas.

      – Aš nesu vaikas, sere, todėl jei noriu lydėti jus iki artimiausio miesto ir yra man tinkamas arklys, nematau reikalo paklusti jūsų nurodymams.

      – Jeigu josite kartu, galite žūti.

      – Galiu žūti ir čia, jei negrįšite.

      – Šis kelias judrus…

      – Turbūt dėl to ir nesutikome nė vienos karietos nuo pat kelionės pradžios.

      Jis nusišypsojo, šiluma veide, kurią ji įžvelgė net prietemoje, privertė nurausti.

      – Kelionė pavojinga.

      – Jeigu josime drauge, ji bus ne tokia pavojinga.

      – Tokiu atveju paimsime ir vadeliotoją.

      – Sere, jo abi rankos lūžusios. Matote, kaip išsukti pirštai. Jis tikrai niekur nejos!

      Jai atsakė tyla. Beatričė girdėjo, kaip jis atsargiai įkvėpė, o paskui taip pat tyliai iškvėpė.

      – Kuo jūs vardu? – valdingas jo tonas atgaivino prisiminimus apie vyrą, kuriam niekada nieko netekdavo laukti.

      – Ponia Basingstok. Ponia Beatričė Modė Basingstok. – Ji nemėgo tarti savo pavardės, šis kartas buvo ne išimtis, tačiau akyse, į kurias ji žvelgė, nebuvo matyti įprastos nuostabos. Dar daugiau – jos buvo įsmeigtos jai virš galvos ir atrodė nieko nematančios, lyg šio vyro galvoje jau suktųsi mintys apie laukiančią kelionę.

      – Puiku, ponia Basingstok. Ar lagamine turite atsarginių drabužių?

      – Turiu, sere.

      – Tada paprašysiu juos išsiimti ir apsivilkti tiek sluoksnių, kiek įstengsite, – jis grąžino jai drobulę, kurią neseniai buvo iš jos gavęs. – Kaklą apsiriškite šiuo šaliku.

      – Tai muslino staltiesėlė. Į ją buvau įsukusi pyragą.

      Jis kurį laiką tylėjo.

      – Tiks vietoj šaliko.

      Velniai griebtų! Tas daiktas buvo labai panašus į moterišką šaliką. Retkarčiais lytėjimo pojūčiai nuvildavo jį taip pat kaip ir regėjimas, pro ausis neprasprūdo Beatričės Modės Basingstok balse nuskambėjusi smalsi gaidelė.

      Šiurkštus šios ponios vardas visai nederėjo prie švelnaus balso, nors jo skambėjime Taris įsivaizdavo girdįs slypinčias paslaptis.

      Basingstokai? Šeima iš Norfolko grafystės. Be to, ji minėjo Bramptoną. Pastarąjį mėnesį jis tikrai kažką girdėjo apie juos, tik niekaip negalėjo prisiminti ką. Ar ji iš tos pačios giminės? Tyli jėga jos balse jam labai pagelbėjo. Ji irgi neprisilietė prie pyrago, kai Taris nesusigaudė, kas jam siūloma, ir nepasivaišino skanėstu. Nosį vis dar kuteno gardus razinų ir romo aromatas, jis jau norėjo paprašyti, kad ji atpjautų gabalėlį ir jam.

      Ši mintis privertė Tarį nusišypsoti, nors padėtis, į kurią jie papuolė, visai nebuvo juokinga. Jei artimiausiu metu čia nepasirodys kokia karieta ar pavienis raitelis, jam teks ko nors imtis. Pagyvenusios moters kvėpavimas darėsi negilus, o tai aiškus ženklas, jog šalčio pirštai sparčiai ją smaugia. Visa laimė, kad šalia sėdinti ledi tvirtai pasiryžusi jį lydėti, dėl to Taris nuoširdžiai džiaugėsi. Jojant apledėjusiu keliu labai pravers pora skvarbių akių, jos pastebės net menkiausią šviesos mirgėjimą, kuris galėtų atvesti prie gyvenamojo namo arba daržinės. Spaudžiant tokiam šalčiui jie džiaugtųsi bet kokia pagalba. Lauke jis dairėsi savo lagamino, bet neįstengė įžiūrėti net panašaus daikto kontūrų. Prieš apvirsdama karieta kurį laiką riedėjo pasvirusi, tad lagaminas galėjo iškristi ir anksčiau. Gaila! Jam labai praverstų ten sukrauti drabužiai, be kurių teks dabar išsiversti. Tiesa, vadeliotojui atgavus sąmonę gali paprašyti jo grąžinti apsiaustą.

      Taris klausėsi, kaip šiugžda Beatričės Modės Basingstok drabužiai jai rengiantis, jųdviejų rankos kartkartėmis susiliesdavo. Jos rankos tokios liaunos, o kaulai smulkūs.

      Galiausiai ji susiruošė. Taris norėjo paklausti, ar ji užsidėjo kepurę. Norėjo pasiteirauti, ar jos batai tvirti. Tačiau nepratarė nė žodžio nusprendęs, kad išmintingiausia bus patylėti. Regis, ponia Basingstok – ryžtinga ir rūpestinga moteris, todėl sugebės savimi pasirūpinti ir apsirengs šiltai.

      Antras skyrius

      Kai po pusvalandžio jie išlipo iš karietos, oras buvo dar prastesnis. Taris Velingamas rūpestingai įstatė duris atgal, o skyles užkamšė sniego gniūžtėmis.

      Beatričei СКАЧАТЬ