Bendravardis. Jhumpa Lahiri

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ Valstijų ant-spaudu. Ašokas pasirašė už sūnų. Dieną prieš jiems išvykstant, Ašima pasodino Gogolį į vežimėlį, įsidėjo megztinį, kurį numezgė tėvui, ir teptukus į krepšį ir nuėjo į metro stotį Harvardo aikštėje.

      – Atsiprašau, – užkalbino ji vieną poną gatvėje, – man reikia į traukinį.

      Vyras padėjo jai nunešti vežimėlį žemyn. Ašima laukė ant platformos. Kai traukinys atvažiavo, ji įsėdo, bet tik tam, kad iškart grįžtų į Centrinės aikštės stotį. Tąkart moteris nesnaudė. Vagone buvo tik šeši žmonės, jie sėdėjo paslėpę veidus po žurnalais Globe, įsmeigę akis į knygas minkštais viršeliais arba žiūrėjo pro ją nieko nematančiomis akimis. Kai traukinys prieš stotelę pradėjo lėtinti greitį, ji atsistojo ir pasirengė išlipti. Ašima neatsigręžė į krepšį, kurį tyčia paliko po sėdyne.

      – Ei, indė paliko krepšį! – šūktelėjo kažkas, kai durys užsidarė, traukiniui nuvažiuojant, ji išgirdo kumščio beldimą į langą, tačiau nesustojo, o toliau sau stūmė Gogolio vežimėlį platforma.

      Kitą vakarą Ganguliai įlipo į oro bendrovės „Pan Am“ lėktuvą, skrendantį į Londoną, kur po penkių valandų turėjo sėsti į kitą lėktuvą, skrendantį pro Teheraną ir Bombėjų į Kalkutą. Lėktuvui stovint ant Bostono kilimo ir nusileidimo tako, Ašima, prisisegusi diržą, pažvelgė į laikrodį ir ant pirštų paskaičiavo Indijos laiką. Tačiau šįkart jos galvoje neiškilo šeimos paveikslas. Ji nenorėjo įsivaizduoti to, ką netrukus pamatys iš tikrųjų, – nuo motinos sklastymo dėl gedulo nutrintą ryškiai raudoną žymę, nuskustus tankius brolio plaukus. Lėktuvo ratai pradėjo riedėti, didžiuliai metaliniai sparnai palengva kilo aukštyn. Ašima pažvelgė į Ašoką, kuris antrą kartą patikrino, ar jų pasai ir žaliosios kortelės tvarkingos. Ji matė, kaip jis savo rankiniame laikrodyje pastūmė blyškiai sidabrines rodykles, nustatydamas, kada jie atvyks.

      – Nenoriu vykti, – pasakė ji, nusigręžusi į tamsų ovalinį langelį. – Nenoriu jų matyti. Negaliu.

      Lėktuvui didinant greitį, Ašokas uždėjo savo ranką ant jos rankos. Staiga Bostonas pakrypo ir jie lengvai pakilo virš pajuodusio Atlanto. Ratai įsmuko atgal į lėktuvą, salonas sudrebėjo, jiems kylant pro pirmą debesų sluoksnį. Gogolio ausytės buvo užkimštos vata, bet jiems kylant dar aukščiau, jis vis tiek verkė savo gedinčios motinos glėbyje. Pirmą kartą gyvenime vaikas skrido per pasaulį.

      3 skyrius

1971-ieji

      Ganguliai persikėlė į universiteto miestelį už Bostono. Kiek žinojo, tarp gyventojų jie buvo vieninteliai bengalai. Miestelis garsėjo istoriniu savo rajonu, trumpu kolonijinės architektūros ruožu, kurį vasaros savaitgaliais lankydavo turistai. Jame stovėjo balta protestantų bažnyčia smailiaviršūniu bokštu, akmeninis teismo pastatas su kalėjimu greta jo, viešoji biblioteka su kupolu ir medinis šulinys, iš kurio – kaip sklido gandai – gėrė pats Polas Reveras. Žiemą sutemus namų languose degdavo silpnos švieselės. Ašokas buvo pasamdytas dirbti universiteto elektros inžinerijos dėstytoju stažuotoju. Dėstydamas penkioms grupėms, jis gaudavo po šešiolika tūkstančių dolerių per metus, turėjo savo kabinetą su ant durų kabančia juoda plastmasine lentele, kurioje buvo išraižyti jo vardas ir pavardė. Kaip ir kitiems katedros darbuotojams, jam patarnavo vyresnio amžiaus sekretorė ponia Džounz. Dėstytojų kambaryje šalia kavinuko ji dažnai padėdavo namie keptos bananų duonos lėkštę. Ašokas spėjo, kad ponia Džounz, kurios vyras iki mirties dirbo dėstytoju anglų kalbos katedroje, buvo panašaus amžiaus kaip jo motina. Tačiau Ašoko motinai ponios Džounz gyvenimo stilius atrodytų žeminantis, nes ponia valgydavo viena, per sniegą ir šlapdribą važiuodavo automobiliu į darbą, savo vaikus ir vaikaičius matydavo tik tris ar keturis kartus per metus.

      Ašokui jo pareigos buvo svajonių darbas. Jis visada labiau norėjo dėstyti universitete, nei dirbti įmonėje. „Kaip nuostabu, – mąstė jis, – stovėti priešais auditoriją, pilną amerikiečių studentų.“ Kokį pasitenkinimą jis jausdavo, matydamas savo pavardę universiteto žinyne, po antrašte „Mokomasis fakulteto personalas“. Kaip jis apsidžiaugdavo, kai ponia Džounz jam sakydavo: „Dėstytojau Ganguli, jums skambina žmona.“ Iš jo kabineto ketvirtame aukšte Ašokui atsiverdavo platus keturkampio kiemo, apjuosto vijokliais apaugusia plytų siena, vaizdas. Giedromis dienomis jis sėdėdavo ant suoliuko ir, klausydamasis universiteto bokšto laikrodžio dūžių, užkandžiaudavo. Penktadieniais, po paskutinės paskaitos, eidavo į biblioteką paskaityti tarptautinių laikraščių, sukabintų ant ilgų medinių laikiklių. Jis skaitė apie amerikiečių lėktuvus, sprogdinančius Vietkongo tiekimo kelius Kambodžoje, naksalitų[6] žudynes Kalkutos gatvėse ir beprasidedantį Indijos karą su Pakistanu. Kartais Ašokas užlipdavo laiptais į viršutinį aukštą, kur ant saulėtos ir mažai lankomos bibliotekos lentynų gulėjo visa literatūra. Jis vaikščiodavo tarp lentynų, sustodamas prie savo mėgstamų rusų autorių, ir kiekvieną kartą labai pagyvėdavo, pamatęs savo sūnaus vardą, aukso raidėmis užrašytą ant knygų kietais viršeliais raudonų ir žalių nugarėlių.

      Ašimai persikelti į priemiestį buvo dar sunkiau, nei iš Kalkutos atvykti į Kembridžą. Ji apgailestavo, kad Ašokas nepasirinko darbo vietos Šiaurės Rytų rajone – tada jie būtų likę mieste. Ją pribloškė tai, kad universiteto miestelyje nebuvo nei šaligatvių, nei gatvių apšvietimo, nei viešojo transporto ir mylios atstumu – jokios parduotuvės. Ji vangiai mokėsi vairuoti tojotą korolą, kurią buvo priversta įsigyti. Moteris ir toliau kartais sau dubenyje sumaišydavo pūstų ryžių, žemės riešutų ir svogūnų, nors ir nebuvo nėščia. Tačiau jai atrodė, kad būti užsieniete – tai tarsi visą gyvenimą lauktis kūdikio, nes nuolat savyje nešioji sunkumą ir jautiesi ne savo vietoje. Turi jausti atsakomybę už savo veiksmus, ankstesnis įprastas gyvenimas baigtas, jį pakeitė daug sudėtingesnis ir reiklesnis etapas. Ašimai dingojosi, jog kaip užsienietė svetimiems žmonėms ji kelia tokius pačius jausmus kaip ir tada, kai laukėsi kūdikio, – smalsumą, gailestį ir pagarbą.

      Kai vyras būdavo darbe, ji galėdavo išvykti tik į universiteto miestelį, kuriame jie gyveno, ir į senamiestį, prisišliejusį prie teritorijos krašto. Ji vaikščiodavo su Gogoliu, leisdavo jam palakstyti universiteto kieme arba lietingomis dienomis sėdėdavo su juo studentų poilsio kambaryje ir žiūrėdavo televizorių. Kartą per savaitę ji iškepdavo trisdešimt samosų, kurias parduodavo šalia ponios Etzold iškeptų sausainių ir ponios Kasoli baklavos tarptautinėje kavinėje. Už kiekvieną gaudavo po dvidešimt penkis centus. Penktadieniais Ašima nusivesdavo Gogolį į viešąją biblioteką pasiklausyti pasakų vaikams. Kai vaikui sukako ketveri, motina jį tris kartus per savaitę rytais palikdavo universiteto darbuotojų vaikų darželyje. Tomis valandomis, kai Gogolis darželyje tapydavo pirštu ir mokydavosi anglų kalbos abėcėlės, Ašima vėl pasijausdavo prislėgta, nes nebuvo pratusi būti viena. Jai trūkdavo sūnelio įsikabinimo į laisvą jos sario kraštą, jiems kartu vaikštant, ir suirzusio, aukšto berniuko balso, kai jis būdavo alkanas, pavargęs ar jam reikėdavo į tualetą. Nenorėdama likti viena namie, ji sėdėdavo sutrūkinėjusiame odiniame krėsle viešosios bibliotekos skaitykloje ir rašydavo laiškus motinai, skaitydavo žurnalus arba kurią nors iš namų atsivežtą bengalų autoriaus knygą. Skaitykla buvo jauki, šviesi, su ryškiai raudonu kilimu ant grindų. Susėdę prie didelio apskrito medinio stalo žmonės skaitydavo laikraščius. Stalo viduryje stovėjo forsitijų ir švendrų puokštė. Nebegalėdama įveikti Gogolio ilgesio, ji eidavo į vaikų kambarį. Ten, skelbimų lentoje, buvo prismeigta jo nuotrauka profiliu, sėdinčio rytietiškai ant pagalvėlės ir besiklausančio, kaip vaikų skyriaus bibliotekininkė ponia Aiken skaito Katiną su skrybėle.

      Praleidę dvejus metus universiteto СКАЧАТЬ