Bendravardis. Jhumpa Lahiri

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ vietose. (Todėl ant Ašimai skirtų laiškų motina rašydavo Ašima, o laiške – Monu.) Tinkami vardai atstovauja garbingoms ir dvasingoms savybėms. Ašima reiškia „beribė, bekraštė“. Ašokas, imperatoriškas vardas, reiškia „įveikiantis liūdesį“. Maloniniai vardai tokių didelių tikslų nesiekia. Jų niekas niekada neužrašo oficialiai, tik ištaria ir prisimena. Priešingai nei tinkami, maloniniai vardai dažnai būna beprasmiai, sąmoningai parenkami kvaili, ironiški, net onomatopėjiniai. Vaikystėje žmogus atsiliepia į daugelį maloninių vardų, kol prilimpa tas vienintelis.

      Tad kai vaikelis, suraukęs savo rausvą veidelį, apžvelgė gerbėjų ratą, ponia Nandi pasilenkė ir pavadino jį „Buro“. Bengalų kalba tai – „senelis“.

      – Koks jo vardas? Buro? – linksmai paklausė Patė, ant padėklo nešdama Ašimai keptą vištą, kurią Ašokas, pakėlęs dangtį, sušveitė. Akušerės Ašimą pradėjo vadinti „Želės ir ledų dama“.

      – Ne, tai ne vardas, – paaiškino Ašima. – Mes dar nenusprendėme, kaip pavadinsime sūnų. Mano senelė renka vardą.

      Patė linktelėjo.

      – Ar ji greitai atvažiuos?

      Ašima nusijuokė – pirmą kartą po gimdymo iš tikrųjų nusijuokė.

      Mintis, kad senelė, susitraukusi moterėlė, gimusi praėjusiame amžiuje, baltais našlės apdarais ir rusva nesiraukšlėjančia oda, lipa į lėktuvą ir skrenda į Kembridžą, jai pasirodė nesuvokiama ir – kad ir kokia maloni bei geidžiama – visiškai neįgyvendinama, absurdiška.

      – Ne, bet atkeliaus laiškas.

      Tą vakarą Ašokas grįžo į butą ir patikrino, ar nėra laiško. Prabėgo trys dienos. Slaugės parodė Ašimai, kaip pakeisti vystyklus ir išvalyti bambutę, paruošė karštą vonią su druska sušvelninti žaizdų ir siūlių keliamam skausmui, davė pediatrų sąrašą, daugybę brošiūrų apie maitinimą krūtimi, ryšio su vaiku užmezgimą, imuniteto stiprinimą, vaikiškų šampūnų, ausų krapštukų ir kremų pavyzdžių. Ketvirtą dieną gimdyvė sulaukė dviejų naujienų: geros ir blogos. Gera naujiena buvo ta, jog kitą rytą Ašimą su vaikeliu išleis namo. Bloga – kad ponas Vilkoksas, atsakingas už gimimo liudijimų išdavimą, liepė sūnui išrinkti vardą. Ašima ir Ašokas sužinojo, jog Amerikoje negalima kūdikio išleisti į namus be gimimo liudijimo. O liudijime būtinai reikia įrašyti vardą.

      – Bet pone, – pasipriešino Ašima, – mes niekaip negalime jo pavadinti patys.

      Ponas Vilkoksas, plonas, plikas, abejingas vyriškis, žvilgtelėjo į abu sutuoktinius, kurie akivaizdžiai buvo nusiminę, paskui į bevardį vaiką.

      – Aišku, – ištarė jis. – Bet kodėl?

      – Mes laukiame laiško, – atsakė Ašokas ir smulkiai paaiškino padėtį.

      – Aišku, – pakartojo administratorius. – Kaip blogai. Bijau, kad jums nieko kita nelieka, tik gauti liudijimą su įrašu „Naujagimis Gangulis“. Nusprendę, kokį vardą duoti, vėliau turėsite įrašą pakeisti.

      Ašima viltingai pažvelgė į Ašoką.

      – Ar taip ir darysime?

      – Nepatariu, – pasakė ponas Vilkoksas. – Reikės eiti pas teisėją, mokėti mokestį, įsivelsite į nesibaigiančias biurokratines pinkles.

      – O, varge, – nusiminė Ašokas.

      Ponas Vilkoksas linktelėjo. Visi nutilo.

      – Gal turite kuo pakeisti?

      – Kaip suprasti „pakeisti“?

      – Kokį nors vardą, kurį galėtumėte duoti, jeigu jums nepatiks senelės išrinktasis.

      Ašima irAšokas pakratė galvas. Jiems niekada į galvą neatėjo mintis suabejoti senelės pasirinkimu, nepagerbti vyresnio žmogaus noro.

      – Juk galite duoti savo arba kokio nors protėvio vardą, – pasiūlė ponas Vilkoksas. Jis prisipažino iš tikrųjų esąs Hovardas Vilkoksas Trečiasis ir pridūrė: – Tai – graži tradicija, ja sekė Prancūzijos ir Anglijos karaliai.

      „Bet mums tai neįmanoma, – mąstė Ašima ir Ašokas. – Tradicijos pavadinti sūnų tėvo ar dukrą motinos vardu Bengalijoje nėra. Amerikoje ir Europoje vertinamas pagarbos ženklas Indijoje bus pajuokiamas. Bengalų šeimose vardai yra šventi, neliečiami. Jie nepaveldimi ir nedalijami.“

      – Tai gal tada pavadinkite jį kokio nors kito žmogaus vardu? Kuriuo labai žavitės? – pasiūlė ponas Vilkoksas, lūkestingai pakėlęs antakius, ir atsiduso. – Pagalvokite apie tai. Grįšiu po kelių valandų, – pasakė ir išėjo iš kambario.

      Durys užsidarė, ir staiga Ašokui dingtelėjo, jog žino savo sūnui tobulą vardą, jis suvirpėjo, tarsi visada būtų jį žinojęs. Vyras prisiminė rankoje sugniaužtą puslapį, staigų sukrėtimą, kai prožektoriaus šviesa nukrypo į jo akis. Tačiau pirmą kartą gyvenime tą akimirką jis prisiminė ne su siaubu, o su dėkingumu.

      – Labas, Gogoli, – sušnabždėjo Ašokas, pasilenkęs prie pasipūtusio sūnaus veiduko ir tvirtai suvystyto kūnelio. – Gogoli, – pakartojo patenkintas. Kūdikis itin pasipiktinęs atsuko galvutę ir nusižiovavo.

      Ašima pritarė išrinktam vardui, nes žinojo, kad jis padėjo išsaugoti jos vyro gyvybę, tad saugos ir sūnaus. Ji žinojo traukinio istoriją, kurią iš pradžių išklausė su derama jaunamartės užuojauta, bet paskui nuo šių prisiminimų ji jausdavo, kaip jai gyslose stingsta kraujas. Kartais naktimis ją pažadindavo prislopinti vyro riksmai, kartais, kai abudu važiuodavo metro, klausydamasis ritmingo ratų bildesio, jis staiga nutoldavo nuo jos, panirdavo į liūdnus apmąstymus. Ji nebuvo skaičiusi nė vienos Gogolio knygos, bet mintyse ketino pastatyti jo portretą ant lentynos greta Tenisono ir Vordsvorto atvaizdų. Be to, šitas vardas – tik maloninis, jis nebus vertinamas rimtai ir reikalingas tik tam, kad jį įrašytų liudijime ir išleistų juos iš ligoninės. Kai ponas Vilkoksas grįžo su rašomąja mašinėle, Ašokas pasakė vardą paraidžiui. Taip Gogolis Gangulis buvo užregistruotas ligoninės žinyne.

      – Viso gero, Gogoli, – atsisveikino Patė ir pabučiavo jo petuką, o Ašimai, vėl vilkinčiai susiraukšlėjusį sarį, palinkėjo: – Sėkmės.

      Tą labai karštą vėlyvos vasaros dieną daktaras Gupta padarė pirmą, truputį perlaikytą nuotrauką – joje Gogolis, suvyniotas į neryškų apklotą, ilsėjosi pavargusios motinos glėbyje. Ji stovėjo ant ligoninės laiptų ir, prisimerkusi nuo saulės, žiūrėjo į objektyvą. Palenkęs galvą, jos vyras žiūrėjo iš šono ir, laikydamas rankoje žmonos lagaminą, šypsojosi. „Gogolis žengia į pasaulį“ – vėliau kitoje nuotraukos pusėje bengališkomis raidėmis užrašė tėvas.

      Pirmieji Gogolio namai buvo pilnai apstatytas butas, nuo kurio pėsčiomis per dešimt minučių buvo galima nueiti iki Harvardo universiteto ir per dvidešimt minučių iki Masačusetso technologijų instituto. Butas buvo pirmame triaukščio namo, dengto gelsvai rausvomis malksnomis ir aptverto juosmenį siekiančia tinkline tvora, aukšte. Pilkas lyg cigaretės pelenai stogas derėjo prie šaligatvio ir gatvės. Prie vieno šaligatvio krašto kiek akis užmato rikiavosi automobilių eilė. Kvartalo gale veikė mažas senas СКАЧАТЬ