Kai dingo balandžiai. Sofi Oksanen

Чтение книги онлайн.

      Tai buvo draugo Porkovo mintis, o draugas Porkovas – praktiškas žmogus, todėl jam patiko knygos ir jų metodinis taikymas. Knygų pirkėjai juk gražiai padengdavo sąnaudas. Dėl tos priežasties Porkovas mėgo ir filmus, tačiau jie nebuvo Partso amplua, o štai kalbinė raiška buvo, ir Porkovo žodžiai nepasitikėjimo savimi akimirkomis visad teikdavo šilumos, nors Partsas suprato, kad Porkovas paprasčiausiai norėjo jį prisivilioti; draugas kapitonas užduočiai vykdyti pasiūlė Partsą, nes geresnio kalbos kerėtojo jis nepažinojo.

      Akimirka, kai jam pranešė apie tą reikalą, buvo nuostabi. Juodu sėdėjo konspiraciniame bute, kaip ir per kassavaitinį susitikimą, ir žiūrinėjo, kokios būklės yra Partso susirašinėjimo tinklas, ir Partsas nė nujausti negalėjo, kad Porkovas buvo surezgęs jam kitą planą. Kad Maskvoje Partso byla jau buvo apsvarstyta ir duotas sutikimas. Kad po akimirkos kitos jo prioritetas bus ne platus susirašinėjimo draugų tinklas Vakaruose, o visiškai kas kita. Įpusėjus pokalbiui draugas Porkovas netikėtai tarstelėjo, kad dabar būtų tinkamas metas. Kai Partsas kiek nustebęs paprašė jį patikslinti, Porkovas atsakė:

      – Pats metas jums, drauge Partsai, tapti rašytoju.

      Jam davę didžiulį avansą, tris tūkstančius rublių. Pusė jo atiteks Porkovui, nes tas atliko už jį dalį darbo, parinkdamas medžiagą, iš kurios gims kūrinys. Medžiaga dabar užrakinta Partso sekcijoje: du pilni krepšiai fašistinę okupaciją tiriančių knygų, tarp jų ir išleistų Vakaruose, neskirtų tarybinių žmonių akims. Partsas skubriai peržiūrėjo medžiagą, iš kūrinių ir jam duotų instrukcijų padarė ne vieną išvadą. Jo knyga turi parodyti, kad Tarybų Sąjungai be galo rūpi išaiškinti hitlerinius nusikaltimus žmonijai, net uoliau už Vakarų valstybes. Tai buvo atsvaros taškas, taigi galima tikėtis, kad Vakarų pasaulyje sklido ir priešingų nuomonių. Kadangi prie žodžių „Tarybų Sąjunga“ reikėjo kuo dažniau pridurti epitetus „teisinga“ ir „demokratiška“, Vakarų valstybės, ko gero, tikrai nemanė Tarybų Sąjungą esant tokią.

      Antrąją pagrindinę ašį akivaizdžiai sudarė estų išeivija, didžiąją dalį Partso gautos medžiagos buvo parašę mitriai valdantys plunksną emigrantai. Politinis biuras turbūt nerimavo dėl jų erzėjimo, antitarybinių pasisakymų, tėvynės juodinimo. Ir kadangi tai kėlė rūpesčių Maskvai, buvo imtasi priemonių, atėjo metas atsakomajam smūgiui. Net pats Partsas nebūtų gebėjęs sumanyti geresnės priemonės: taip pasireikšti emigrantų aplinkoje, kad tai Vakarų akyse paverstų juos nepatikimais. Kai estų nacionalistams būdingas fašizmas bus išvilktas dienos švieson, visi tėvynės išdavikai bus grąžinti Tarybų Sąjungai ant padėklo, nes Vakaruose niekas nenori suteikti prieglobsčio fašistams, nusikaltėlius būtina atiduoti teisti. Niekas daugiau neklausys estų išeivijos skundų ir kreipimųsi, niekas nedrįs jų viešai remti, tai bus suprantama kaip fašizmo rėmimas, Estijos egzilinė vyriausybė pavirs fašistinių atmatų slaptąja draugija. Netgi įrodymų nereikėtų, gana pasėti įtarimus. Tiktai užuomina, tik kuždesys.

      – Aiškus dalykas, galite iš savo patirties pridėti šį bei tą pikantiško, – pridūrė Porkovas, pranešęs Partsui apie jo naują užduotį. Jie niekuomet anksčiau nesikalbėjo apie Partso praeitį, tačiau Partsas suprato užuominą, nebuvo jokios prasmės slėpti priežasčių, dėl kurių jį išvežė į Sibirą. Dabar tos priežastys virto nuopelnais, kiekvienas Stafanio saloje žengtas žingsnis nešė jam naudą, patvirtindamas jo nuovokumą.

      – Be jūsų pagalbos mums nebūtų pavykę taip veiksmingai sunaikinti tų nacionalistinių kenkėjų. Tokių dalykų mes neužmirštame, drauge Partsai, – dėstė Porkovas.

      Partsas gurktelėjo. Nors tai sakydamas Porkovas davė suprasti, kad tomis temomis su juo galima laisvai šnekėtis, Partsas ne ypač norėjo pradėti tokios kalbos, nes tai kartu ir kompromitavo jį. Vis dėlto Porkovas pageidavo tęsti temą, ir Partsas lūpų kertelėse išspaudė šypseną.