Kai dingo balandžiai. Sofi Oksanen

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ degtinės, bet neapgirtau. Pelė pliuškeno kibire. Planas buvo sumanytas, man padės Judita.

      Miško pirtelėje ėmiau rengtis savo užduočiai, susikroviau kuprinę, nušveičiau valterį ir užgniaužiau širdyje būsimą ir jau patirtą skausmą. Mažą Rozalijos delną ant savo sprando, kur ji buvo uždėjusi ranką per mūsų paskutinį susitikimą, jutau visą laiką. Niekas neminėjo jos vardo jau kurį laiką, ją supanti tyla tapo besvorė. Pamatę mane žmonės iškart imdavo be perstojo šnekėti apie šį bei tą ir apie gėles savo darželiuose, nepalikdami tarp sakinių jokios pauzės, kad aš negalėčiau įsprausti į ją nemalonių žodžių. Kas iš tikrųjų buvo tie žmonės? Ar birželio trėmimai juos pavertė tokiais bailiais, jog kiekvienas buvo pasirengęs tylėti, svarbiausia, kad vokiečiai išvytų bolševikus? Nejaugi Armiai iš tiesų jautė tokį didelį džiaugsmą, kad iš jų pastogės nieko neišvežė, o į bolševikų spąstus pakliuvo tik mano tėvas ir Juditos brolis, ar jie tikrai taip džiaugėsi, kad ketino tylėti savo dukters gyvenimo kaina, tegu tik gelbėtojai teutonai jų nepalieka vienų ir nemano juos esant nedėkingus? Gal jie bijojo netgi to, kad aš galiu sudirginti vokiečius, pradėjęs vėl klausinėti apie Simsonų ūkį, ir Judita dėl savo brolio tapo netinkama marti, nes jos motina mėgino atgauti Johano namą, ar Edgaras, tąsydamasis su vokiečiais, nupirko motinai slėptuvę Armių vienkiemyje? Kaip toli Armiai buvo pasirengę eiti? Aš jų nebeatpažinau. Gedėti tėvo nusprendžiau vėliau, aš pagerbsiu jo atminimą, toliau tirdamas bolševikų naikinamąją veiklą, bet pirmiau susirasiu tuos, kurie turėjo atsakyti už Rozalijos likimą. Stojo metas veikti, gana laukti.

      – Ką tu ketini daryti? Juk nesi sumanęs ką nors kvaila? – Edgaras pasirodė ant slenksčio kaip nelaimės pranašas, vėjas pavertė jo palto skvernus juodais sparnais. Aš jau gailėjausi prasitaręs pusbroliui, ką nugirdau pakeliui į pirtį: kaimynų vaikėzas matė, kaip tą naktį, kai dingo Rozalija, nuo Armių vienkiemio žingsniavo vienas vokietis. Ar bent jau jis vilkėjo vokiečių mundurą, prietemoje berniukas nematė vyro veido. Ar vyriškis buvo atėjęs tik dėl Leonidos skardinių su taukais? Aš netikėjau tuo.

      – Kaltininkas vaikštinėja laisvėj, o tau tik savo šakar makar rūpi, – mečiau jam.

      – Kaime eina gandas apie valkatą. Dievai žino, kur tas žmogus jau nusibeldė, – atsakė Edgaras.

      – Tu juk žinai, kad tai tikrų tikriausi paistalai.

      – Tai, ką padarė kažkoks beprotis, tu suverti vokiečiams. Tu tiesiog apakai, tu pats elgiesi kaip pusprotis.

      Edgaro balsas gergždė man ausyse. Turėjau atsikelti, nuėjau ir įmečiau daugiau malkų viryklėn, patrinksėjau viryklės durelėmis.

      – Ir kokia iš to nauda, jei Leonida būtų nuėjusi policijon? Tai juk nebūtų grąžinę Rozalijos.

      Edgaras prisivertė košės į lėkštę, pirma dešine, paskui kaire ranka. Žodžiai ėmė čepsenti kilnojamam šaukštui į taktą, jie švagždėjo panieką, ant stalo tiško košės trupinėliai.

      – Pats pagalvok, jeigu Leonida būtų nuėjusi ir pasakiusi, jog vienas nežinomas vokietis kažką padarė Rozalijai. Kur Leonida su mamule tuomet prisidurtų, jeigu kareiviai imtų iš tolo lenkti vienkiemį, ką, pinigų juk verkiant reikia. Ir, žinoma, jie imtų vengti vienkiemio, skleidžiančio nepagrįstus gandus.

      Baigęs savo kalbą Edgaras susičiaupė, jo lūpos priekaištingai išlinko.

      – Pažvelk į save. Pažvelk į mane, Leonidą, mamulę, mūsų pažįstamus. Mes gyvenam toliau, tu irgi turi gyventi toliau. Bent jau barzdą nusiskustum.

      Edgaro žodžiai buvo įžūlūs. Kas kartą jam sugrįžus po neaiškių darbelių, įžūlumo vis padaugėdavo. Jis dažnai likdavo vaikštinėti kieme, tarsi su kuo nors šnekučiuotų, galbūt su savo naujais pažįstamas ar su kuo ten vykdavo susitikinėti mieste. Pasakiau, kad jis turįs išsiaiškinti, kas nutiko Rozalijai, ausylai klausytis. Kažkas vis tiek ką nors žinos, šitokiam užkampy niekas nelikdavo paslapty. Laukiau naujienų, Edgaras grįžęs visad tik papurtydavo galvą. Galų gale įsitikinau, kad jis nė piršto nepajudino. Pas Leonidą su motina negalėjau eiti – bijojau pakelsiąs prieš jas ranką. Edgaras kartkartėmis nueidavo aplankyti motinos, ir jeigu apskritai būtų kam sakiusi, motina būtų prasitarusi jam, tačiau Edgaras neketino įtikinėti mielos mamulės, nenorėjo sužinoti vardų, nenorėjo tiksliau išsiaiškinti apie namuose apsilankiusius kareivius, nedarė nieko, kad ir kaip jo meldžiau.

      – O jeigu tai visai ne vokietis? Kas bus, jeigu tu nei iš šio, nei iš to apkaltinsi vokiečius?

      – Ką tu nori pasakyti?

      – Gal tai buvo kažkas, merginęs tavo draugužę…

      Edgaras tįsojo ant grindų. Košės dubuo išlakstė į šukes. Edgarui prasižiojus kyšojo kraujuoti dantys. Stovėjau nejudėdamas, drebėjau. Edgaras ėmė šliaužti prie durų. Pamaniau, kad jis nori nuslinkti arklidėn. Pastojau jam kelią. Edgaras nežiūrėjo mano pusėn, jis visuomet vengė muštynių. Bijojau, kad suduosiu vėl, nudėsiu. Pasitraukęs atkėliau kablį ir atvėriau duris.

      – Dink iš čia.

      Edgaras iššliaužė į kiemą. Uždaręs duris nuėjau diendaržin. Stebėjau arklidę. Edgaras pasiėmė dviratį. Nusivaręs jį prie kelio sustojo, turbūt manė, kad stebiu jį iš krūmų.

      – Tavo mergina turėjo blogą vardą! – sušuko Edgaras.

      Jis puolė bėgti, net neužšokęs ant dviračio, matyt, per smarkiai jam trinktelėjau.

      – Tai tu nepameni, kad tavo mergina degtinės varykloje turėjo draugę! Ten ir nubėgo, vos dingusi kitiems iš akių, ką tu manai, kodėl ji ten bėgo! Ten juk buvo nemažai bernų, vokiečių ir mūsiškių!

      Norėjau jį sugauti, bet įtempiau raumenis ir prisiverčiau likti vietoje. Siela buvo pilna juodų minčių, o mano slogutis buvo dar juodesnis. Buvau lyg pabūklų liepsnos suskaldytas medis, be šakų, sužeistas, ir supantis kraštovaizdis man atrodė toks pat. Rozalijos, mano Rozalijos, jau nebėra. Nebegirdėsiu aš savo serbentakės juoko čiurlenimo, niekados nebevaikštinėsiu su ja parugėmis, nesvajosiu apie ateitį. Tai netilpo man galvoje, nors mano užrašų knygelė mirgėjo nuo brolius žyminčių kryžių. Bet tai kas kita, juk jie krito kovodami.

      Po to, kai išvariau Edgarą, ir pats susirengiau eiti. Pasiėmiau Edgaro sumaniai sumeistrautus antspaudus, jie greičiausiai tiks panaudoti. Savo ašvienį slapčiomis palikau pas Armidę. Nors jaučiau, kad tą akimirką jis buvo mano vienintelis draugas, negalėjau jo laikyti mieste. Sustojau tik tuomet, kai atsidūriau Taline, Baltojo Laivo gatvėje, namo arkoje. Aš nežinojau, ar Juditą jau buvo pasiekusi žinia, ir jeigu buvo, tai ką jai pasakė. Nuo mano guminio apsiausto sruvo vanduo, o mintyse vėl išgyvenau akimirką, kai tarp durų išdygo Edgaras ir ant grindų mėtėsi Rozalijos rinktos pelkinės plukės.

      Kai sulysusi Juditos figūra pasirodė tarp laukujų durų, žengtelėjau iš šešėlio. Vos ją atpažinau. Judita virptelėjo kaip maža paukštytė ir man it peiliu pervėrė krūtinę, nes kiekviena lengvakojė moteris man priminė mano mylimąją.

      – Rolandai! Ką tu čia veiki?

      – Eikim vidun.

      Tačiau kambaryje irgi nebuvo lengva tai pasakyti. Kaupiau drąsą, mėgindamas įsisąmoninti, kad prieš kurį laiką buvau visko netekęs žmogus, o dabar СКАЧАТЬ