Kai dingo balandžiai. Sofi Oksanen

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ style="font-size:15px;">      – Ar kas nors nutiko? – paklausė Judita.

      Įsistebeilijau į prieškambarį. Žodžiai buvo tokie sunkūs, negalėjau jų išstumti. Atsisėdau prie virtuvės stalo. Apie tėvą pasiteirausiu vėliau, pirma reikėjo įtikinti Juditą. Ant stalo stovėjo dėžė su lydytų taukų skardinėmis. Keista sėdėti tiesiog taip, nuleidus rankas. Būtų lengviau šnekėti, jei būčiau galėjęs nors sukioti pieštuką ar tepti pavalkus. Pasitryniau smakro šerius, persibraukiau pirštais pašiauštus plaukus, nevala prie miestietės stalo. Man taip ir lindo galvon visokie niekai, tada neturėjau galvoti apie reikalą.

      Tyla slogino, Judita neramiai krutėjo, ir nors jai rūpėjo sužinoti daugiau, ji tylėjo, ėmė tvarkyti jau sutvarkytus virtuvės rykus, kilnojo dėžę su vištienos konservais iš vienos vietos į kitą, sumurmėjo, kad ją atvežė Leonida, atvykusi į turgų parduoti antros tokios dėžės, girdi, vokiečiai siunčia savo šeimoms maisto.

      – Už juos gali gauti bet ko. Už dvi skardines gavau dvi poras kojinių. Ir kiaušinių miltelių.

      Prasižiojęs liepiau jai nutilti. O juk nežinojau nieko daugiau, kas, mano galva, tiktų atlikti užduotį geriau už Juditą. Suspaudžiau lūpas.

      – Tu karščiuoji, Rolandai.

      Judita ištiesė man nosinę. Aš jos nepaėmiau. Brinktelėjo virtuvinės spintelės durys ir Judita su termometru priėjo prie manęs, įlašinusi į stiklinę vandens truputį jodo, ir su savo termometru bei stikline nedavė man ramybės. Aš nekreipiau į ją dėmesio. Judita padėjo termometrą su stikline priešais mane ant stalo ir ėmė traukti iš krepšio medžiagą kompresui, ieškodama Bilroto tvarsliavos iš batisto ir flanelės.

      – Tu atrodai pasiligojęs, – tarė ji.

      – Turiu kai ką pasakyti. Tau. Tu privalai rinkti duomenis iš vokiečių. Nieko pavojingo, nieko neįmanomo, tik vienas kitas dalykas.

      – Ką tu kalbi, Rolandai? Aš nesileisiu įtraukiama į kažkokias nesąmones, – atsikalbinėjo Judita.

      – Rozalija…

      Juditos rankos apmirė.

      – Mano merginos kapas yra už kapinių tvoros. Nei kryžiaus, nei nieko.

      – Rozalijos?

      – Vokiečiai.

      – Kaipgi?

      – Tai padarė vokiečiai.

      – Ką jie padarė? Ar tu nori pasakyti, kad Rozalija…

      Atsistojau. Kompresai raizgėsi man po kojom. Kakta degė kaip nuo sieros, nebeturėjau jėgų ką nors sakyti. Juditos šaltumas perliejo it kaušas ledinio šulinio vandens.

      – Rolandai, būk geras, atsisėsk ir papasakok, kas nutiko, – meldė ji.

      – Nuo šiol Rozalija tėra žemės prieglobstyje ir mano širdyje.

      Judita tylėjo. Jos akių vokai sumirksėjo, buvo girdėti tartum paukščio sparną liečiant ežero paviršių. Mano akyse išsklido vandens ratilai.

      – Ją palaidojo už kapinių tvoros. Tai padarė vokiečiai.

      – Neminėk vis tų vokiečių.

      – Turiu tau užduotį ir tu privalai ją atlikti. Kai viskas bus parengta, aš sugrįšiu, – tariau jai ir išėjau. Judita liko kažką murmėti. Buvau beveik nubėgęs nuo laiptų, kai viršuje išgirdau kaukšint ir ji atskubėjo man iš paskos.

      – Rolandai, tu privalai man viską pasakyti.

      – Ne čia.

      Pasakiau jai kambaryje, pasakiau viską, ką žinojau.

      Juditos krepšys virstelėjo ant grindų, kompresai išsivyniojo kaip lavondrobės.

      ANTRA DALIS

      „Mūsų tikslas yra iškelti aikštėn užjūrio fašistinių grupuočių kėslus reabilituoti hitlerinius okupantus ir jų parankinius.“

      Estijos valstybė ir tauta Antrajame pasauliniame kare. Laikraštis „Kodumaa“ (Gimtasis kraštas), 1964.

      Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1963-ieji

      Viršum lubų girgždeno žingsniai. Girgždesys viršutiniame aukšte judėjo ten, kur stovėjo komoda, nuo komodos prie lango, nuo lango prie drabužinės ir nuo drabužinės vėl prie komodos. Draugo Partso žvilgsnis, įtemptas, sausas, be menkiausio mirktelėjimo, judėjo lubomis. Tarpais buvo girdėti, kaip žmona atsisėsdavo, kėdės kojos raižė grindis, garsas – Partsui galvą. Jisai pirštų galais suspaudė drėgnus smilkinius, jų tvinkčiojančias kraujagysles, tačiau žmonos šlepetės nestabtelėjo, o garsas urbino grindų lentas, girgždėdamas storame šviesiai rudų dažų sluoksnyje ir išsiskirdamas iš lubų tinko, čiuopdamas jo įtrūkius ir keldamas nepakeliamą triukšmą, neleidžiantį Partsui imtis darbo.

      Kai laikrodžio švytuoklė išmušė vienuolika, miegamojo lovoje sugergždė spyruoklės ir kiek barkštelėjo. Paskui – tyla.

      Draugas Partsas įsiklausė. Lubų perdanga nesiūbavo, jos linija ties lubų apvadu buvo lygi, lempa viršuje liovėsi vogčia judėti.

      Tyla tebetvyrojo.

      Tos akimirkos Partsas ilgėjosi visą dieną, laukė kantriai ir tarpais tirtėdamas iš įniršio. Vis dėlto laukimas buvo kupinas ekstazės ir sproginančio užsidegimo, kurį jis dabar ypač retai pajusdavo.

      Rašomoji mašinėlė laukė. „Optimos“ metale spindėjo švelni lubų šviesa, klavišai žėrėjo. Draugas Partsas timptelėjęs ištiesino vilnonį megztinį, atpalaidavo riešus ir taisyklingai pasidėjo rankas, tarytum būtų ketinęs pradėti koncertą, dėl kurio bilietų žmonės nuolatos pešėsi. Tai bus populiarus kūrinys, viskas įeis į vėžes. Nors draugas Partsas turėjo pastebėti, kad visada, kai tik jis atsisėsdavo prie savo darbo stalo, marškinių apykaklė susitraukdavo visu numeriu.

      Ant volelio gulėjo praėjusį vakarą įpusėtas puslapis kartu su kalke. Partso riešai jau buvo pasirengę ir pakilo aukštyn, bet vis dėlto jis atitraukė rankas ir nuleido jas ant kelnių kanto. Žvilgsnis susitelkė į žodžius popieriuje, jis porą kartų pusiaukužda juos perskaitė, paskanavo ir pagyrė perskaitytą tekstą. Pasakojimo būdas net dabar atrodė naujoviškas, apykaklė kiek atlėgo. Pagyvėjęs jis stvėrė pirmą rankraščio puslapį ir nuėjęs į vidurį kambario vaizdavosi, kaip jis skaitys didelei auditorijai pirmąją pastraipą: Iš tiesų neįtikėtina, ką Estijoje galėjo padaryti nusikalstamos jėgos, kokius baisius nusikaltimus jos vykdė! Šio tyrimo puslapiuose atskleidžiami fašistiniai sąmokslai ir siaubingos žudynės. Pateiksime jums medžiagą, įrodančią nežmoniškus kankinimų būdus, kuriuos Hitlerio parankiniai taikė džiaugdamiesi ir sadistiškai mėgaudamiesi. Šis tyrimas šaukiasi teisingumo, ir todėl po vieną išvilksime dienos švieson nusikaltimus, kurių tikslas buvo sunaikinti tarybinius piliečius.

      Pastraipos gale draugui Partsui ėmė stigti žado, pats tekstas irgi atėmė kvapą, ir jis manė, kad tai geras ženklas. Pradžia СКАЧАТЬ