Ransė gyvenimas. Francois-René de Chateaubriand

Чтение книги онлайн.

      Ponui de Ransė mirus, jo dvidešimt šešerių metų sūnus abatas tapo giminės galva ir entuziastingai ėmėsi naujų pareigų. Aukštuomenėje rodėsi dar prašmatniau negu iki šiol: plačiai gyveno, laikė puikiausią ekipažą, aštuonis gražiausius ir geriausiai prižiūrimus važiuojamuosius arklius, dailiausias livrėjas, svečius priimdavo atitinkamai. Pradėjo dar dažniau lankytis pas ponią de Monbazon, nuolat leisdavo naktis prie kortų stalo arba kartu su ja. Padėdavo jai tvarkyti reikalus, jaunai našlei pagalba praversdavo. Jų artimas bendravimas sukėlė daug pavydo, visi galvojo ir kalbėjo, ką tik norėjo, taip pat – ir nebūtus dalykus.

      Iš visų tų, kurie sukosi apie ponią de Monbazon, abatui de Ransė ji parodė daugiausia draugiškumo. Ir jis buvo patikimas ir naudingas draugas. Daug kartų jai padarė didelių paslaugų, dėkinga dama privalėjo išskirti jį iš visų kitų. Tačiau jie visada išlaikydavo deramą atstumą, netgi vengdavo važiuoti vienoje karietoje. Per daugiau nei dešimtį metų, kol truko jų bendrystė, juos tiktai kartą matė drauge, juos nuolat supo kiti žmonės, todėl niekas nieko ir negalėjo įtarti. Ko gero, galima manyti, kad tai buvo daugiau protų negu kūnų draugystė.

      Švedijos karalienė Kristina į Paryžių atsiuntė savo ambasadorių grafą Totą, kuris paprašė pono Menažo supažindinti jį su svarbiausiais dvariškiais ir galiausiai pasiteiravo, ar šis, naudodamasis savo ryšiais, nesuvestų su ponia de Monbazon, apie kurią buvo girdėjęs daug gero. Ponas Menažas, kaip sąmojingas vyras, turėjęs galimybę bendrauti su šia ponia, nuėjo pas ją ir pasakė, kad Švedijos ambasadorius, pamatęs gražiausias Paryžiaus moteris, galvojo, jog nieko nepamatė, nes neturėjo garbės išvysti gražiausios pasaulio būtybės, ir prašąs leidimo pas ją apsilankyti. „Tegul jis ateina poryt, – atsakė hercogienė, – ir tenepritrūksta drąsos, mat aš būsiu apsiginklavusi.“

      Toks yra Dom Žervezo pasakojimas. Ponia de Monbazon neatėjo į pasimatymą. Ji jau sirgo liga, nuo kurios ir mirė, ir apsiginklavo tik prieš mirtį.

      Nepaisant dailininko pagražinimų, į akis krenta svarbiausia ponios de Monbazon yda ir tas labas, kurį sugebėdavo gauti iš savo „patikimo ir naudingo“ draugo.

      Laimė, mažiau kilmingos moterys savo nesavanaudiškumu išpirkdavo gobšumą tų, kurios turėjo privilegiją sėdėti karaliaus akivaizdoje.

      Henriko III mylimoji Renė de Rijė, kitaip vadinama „gražiąja Šatonef“, buvo ištekėjusi du kartus: pirmiausia – už Antinočio, kurį pati nudūrė už neištikimybę, paskui – už Altovičio de Kastelano, kurį nužudė didysis Prancūzijos prioras; prieš išleisdamas kvapą, Altovitis dar spėjo stiletu persmeigti didžiajam priorui pilvą. Už tokias aristokratų žmogžudystes niekada nieko nenubaudė, anais laikais jos buvo itin paplitusios; už tokius nusikaltimus bausdavo tiktai prasčiokus.

      Provanse gražioji Šatonef pagimdė dukterį, kurios krikštatėviais tapo Marselio miesto valdytojai. Paskui Renė de Rijė dingo. Jos duktė Marselė de Kastelan tarsi kokia žuvėdra buvo palikta krantinėje šalia Dievo Motinos Globėjos bažnyčios. Būtent Marselyje ją sutiko Randuotojo sūnus – hercogas de Gizas. Nebuvo gražuolis, ne taip, kaip Orleane žuvęs jo senelis arba Blua nužudytas tėvas, bet jis buvo drąsus; jis buvo iš Gizų giminės, o Henrikui IV padėjo užgrobti Marselį.

      Marselė de Kastelan jam patiko, ir ji pati pamilo; pro šviesią odą prasimušantis blyškumas darė ją kiek panašią į kankinę. Merginos gymis – švelnios rožės ir balčiausios lelijos. Iš motinos ji paveldėjo pailgas mėlynas akis. Deportas, tas savo epochos Tibulas, „Meilės sonetuose Dianai“ buvo apdainavęs Renė plaukus. Deportas kūrė eiles už Henriką III, kuris neturėjo Karolio IX talento:

      Marselė grakščiai šoko ir žaviai dainavo, bet augusi be tėvų gyveno labai savarankiškai. Pastebėjusi, kad hercogui de Gizui pradėjo nusibosti, ji pasitraukė, užuot skundusis. Tai pareikalavo dvasios pastangų, ji susirgo ir būdama neturtinga privalėjo parduoti visus savo papuošalus. Paniekinamai atstūmė pinigus, kuriuos jai buvo atsiuntęs kunigaikštis de Lorenas: „Man liko gyventi tik kelios dienos, – pasakė ji, – užtenka to trupučio, kurį turiu. Aš nė iš vieno nieko nepriimu, dar mažiau – iš pono de Gizo negu iš ko kito.“ Bretanėje merginos nusiskandina jūros pakrantėse, dumbliais prisirišusios prie uolų.

      Marselės skaičiavimai buvo tikslūs: ji nepaliko jokių lėšų, savo menkus pinigėlius paskirstė kiekvienai likusiai dienai; gyvybė ir pinigai išseko tuo pat metu. Ją palaidojo krikštatėviu tapęs miestas.

      Praėjus trisdešimčiai metų, ardant vienos koplyčios grindis, buvo pastebėta, kad Marselė karste gulėjo nepakitusi; atrodo, tarsi kilnūs jausmai būtų sulaikę materijos irimą, kaip dangus išsaugo kūnus tų, kuriuos sau pasiskyrė.

      Kai hercogas de Gizas išvyko į karaliaus dvarą, ne vieną talentą turėjusi Marselė sukūrė kelių posmų eiles ir melodiją; jas išgirdo Graikijos jūros pakrantė, iš kurios mus pasiekia daugybė kvapsnių.

      Poetiški ir ilgesingi žodžiai, pamirštos svajonės aidas, sielvartingas sapnas.

      Buvo galima lengvai numanyti, kad ponia de Monbazon susiras naują meilužį, kurio turtų pasigvieš gražios ir neištikimos jos rankos.

      Ponia de Monbazon buvo Ransė aistros objektas tol, kol jo jaunystės horizonte nesušmėžavo ašutinė. „Man svarstant apie tuos nusikalstamus dalykus, – sakė vienas atsiskyrėlis, – nuo mano liežuvio, ištariančio daugybę neteisingų žodžių, palei upelius skraidančios bitelės surenka saldžiausią medų.“

      Iš to, kas plačiai žinoma apie Ransė, negali nestebinti jo pirmojo gyvenimo tarpsnio paveikslas; neįmanoma suabejoti atskleistais faktais, kadangi juos perdavė pats trapistų prioras, Ransė draugas Le Nenas:

      „Dvaro pasilinksminimams, tuštiems, net nusikalstamiems mokslams paaukota jaunystė; pasirinktas dvasininko kelias, bet ne iš pašaukimo, tiktai dėl ambicijos, kuri jį karštligiškai ir aklai stūmė į aukščiausius Bažnyčios rangus. Šis pasaulio meilėje paskendęs žmogus buvo įšventintas kunigu, ir tas, kuriam nerūpėjo dangaus keliai, tapo Sorbonos daktaru. Toks buvo pono Le Butijė gyvenimas iki trisdešimties metų – nesibaigiančios puotos, draugų kompanijos, kortos, pasivažinėjimai arba medžioklės pramogos.“

      Po dviejų šimtų metų kardinolas de Bosė pasakė tą patį.

      Didžiausias giminės garbėtroška Tūro arkivyskupas, neįstengęs pasiekti, kad jo sūnėnas Ransė taptų koadjutoriumi, 1645 metais jį, kaip Tūro archidiakoną, paskyrė bažnytinio susirinkimo deputatu; tuo pat metu arkivyskupas atsistatydino iš pirmojo kapeliono pareigų Orleano kunigaikščio dvare ir išgavo Gastono pažadą, kad Le Butijė šitas pareigas gaus. Bažnytinis susirinkimas truko dvejus metus. Ransė dalyvavo tiktai pirmaisiais metais; jis sustiprino ryšius, kurie jį siejo su kardinolu de Recu, gebančiu kaip niekur nieko įkyrėti net patiems nuolaidžiausiems; СКАЧАТЬ