Ransė gyvenimas. Francois-René de Chateaubriand

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ nusileidžiant ant žemės, ambicijos jį stūmė į viršūnę. 1635 metų gruodžio 21 dieną buvo priimtas į bažnytinį luomą, 1647 metais gavo teologijos bakalauro, 1649 metais – licenciato laipsnį, 1653 metais tapo Navaros fakulteto daktaru. 1651 metais Šventojo Jokūbo bažnyčioje Tūro arkivyskupas jam pavedė keturis mažesniųjų brolių ordinus, subdiakonatą ir diakonatą; tų pat metų sausio 22 dieną įšventintas kunigu.

      Po palaiminimo uždedant rankas beliko atlikti baugiąją ceremoniją. Esu girdėjęs, kaip Venecijos Alpių papėdėje skamba varpas, pagerbdamas vargšą levitą, kuris rytą turėjo laikyti savo pirmąsias mišias. Ransė mišių iškilmės dienai buvo parengti nuostabūs arnotai ir kiti drabužiai. Bet Ransė – ar pabūgęs Dangaus bausmės, ar palaikęs šventvagyste anksčiau turėtą laisvę, ar suvokęs tą siaubą, pagoniškoje Romoje apimdavusį jaunutį nusikaltėlį, kuriam dėl amžiaus būdavo dovanojama mirties bausmė – pasislėpė pas šartriečius. Vien tiktai Dievas jį išvydo prie altoriaus. Būsimasis dykumos gyventojas, atsigręžęs į Rytus, į Jeruzalę, ant kalvos pašventino pirmąsias savo vienatvės apraiškas.

      Vienas Ransė biografas rašė: „Jo širdžiai rūpėjo tai, ką pasaulis vadina didžiomis aistromis: malonumai jam buvo nesvetimi, jis jų nevengė. Tai buvo švariausių rankų žmogus, labiausiai mėgęs duoti, o ne imti.“

      Aš pacitavau abato Marsoljė, kurį Anglijos karalius ir karalienė įpareigojo parašyti reformatoriaus gyvenimo istoriją, žodžius. Nuverstų didenybių įsakymai Dievo tarno žodžiams suteikia polėkio ir rimtumo, kurį įkvepia nelaimingas aukščiausių asmenų likimas.

      Mazarinis nemėgo buvusių frondos dalyvių, jis dar mažiau mylėjo savo pirmtako globotinius ir priešinosi Ransė karjerai; pats Ransė jos neskubino, kai tas jam neatrodė priimtina. Praėjus kuriam laikui po įšventinimo į kunigus, jis atsisakė Leono vyskupystės, kurios pajamos buvo nepakankamos, o Bretanė – per daug toli nuo dvaro. Dom Žervezas pasakoja, kad medžioklė buvo vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų. Jis rašė: „Ne kartą matėme, kaip jis, iš pat ryto praleidęs tris ar keturias valandas medžiodamas, tą pačią dieną pakaitiniais arkliais įveikęs dvylika ar penkiolika mylių, ramiausiai Sorbonoje gindavo kokį nors teiginį arba pamokslaudavo Paryžiuje, tarsi būtų ką tik išėjęs iš savo kabineto.“ Šanvalonas, sutikęs jį gatvėje, paklausė: „Kur eini, abate? Ką šiandien veiki?“ – „Rytą, – atsakė jis, – pamokslausiu tarsi angelas, o vakare medžiosiu tarsi velnias.“

      Savo „Memuaruose“ abatas de Marolis cituoja Ransė: „Šis abatas, – sakė jis, – kurio toks geras būdas ir toks šviesus protas, būtų pradžiuginęs savo dėdę, poną Tūro arkivyskupą, jeigu karalius būtų norėjęs jį paskirti arkivyskupo padėjėju, – ir dėl naudos diecezijai, ir dėl šeimos garbės.“ Marolis tęsia: „Arkivyskupas iš pradžių pamanė, kad mano žodžiai tėra grynos mandagybės, bet paskui padėkojo supratęs, kad man labai rūpėjo tos didelės viltys, kurias aš siejau su abato de Ransė gabumais.“ Čia minimo abato de Marolio motina važiuodavo į mišias karietaite, traukiama keturių baltų, Vengrijoje iš turkų paimtų arklių. Ji nusivesdavo savo sūnų prie šaltinio, tryškusio gluosnyne. Marolis būtų vertas prisiminti, jeigu jis būtų sukūręs šias eiles, bet nežinia, ar tai yra Marolio, „Pastabų apie „Įpykusį Rolandą“ autoriaus, posmas:

      Kaip malonu regėti du balandėlius,

      Suglaudusius snapelius, judinančius sparnelius,

      Vienas kitą vis saldžiai bučiuojančius,

      Paskui, pasidžiaugus savo naiviu grakštumu,

      Užmingančius šalia čiurlenančio šaltinio,

      Kurio švelni tėkmė, regis, kalba apie meilę!

      Kariniai pomėgiai skatino Ransė fechtuotis. Kai jam pavykdavo iš ginklininko rankų išmušti rapyrą, niekas neprilygdavo jo džiaugsmui.

      To, kuris turėjo vėliau apsivilkti vienuolišką rūbą, spalvingą kostiumą sudarė violetinė brangaus audinio striukė; jis nešiojo ilgus, garbanotus plaukus, du smaragdai puošė jo rankogalius, brangus deimantas – ranką. Būdamas kaime arba medžiodamas savo išvaizda niekuo neprimindavo kunigo. Žervezas tęsia: „Prie šono jis segėjo špagą, prie balnakrėslio – du pistoletus, dėvėjo rusvos spalvos drabužius, ryšėjo juodos taftos kaklaraištį su auksiniais išsiuvinėjimais. Jeigu rimčiausiose draugijose, kuriose lankydavosi, jis apsivilkdavo juodo aksomo striukę su auksinėmis sagomis, tai manydavo labai pasistengęs ir tinkamai apsirengęs. Jis retai laikydavo mišias.“

      Yra išlikę keli Ransė parašyti puslapiai, pavadinti „Pavojų, kurie manęs tykojo gyvenime ir nuo kurių mane apsaugojo tiktai Dievo gerumas, aprašas“. „Memento“ autorius rašo: „Būdamas ketverių metų susirgau vandenlige, bet pasveikau, nors niekas tuo netikėjo. Keturiolikos metų – pasigavau raupus. Kartą kieme išjodinėjamą arklį keletą sykių pavariau ir sustabdžiau prie arklidės durų; galiausiai arklys pasileido šuoliais ir skriste praskriejo pro abejas arklidės duris; tikras stebuklas, kad po šio nutikimo aš likau gyvas.“

      Toliau aprašomi penki ar šeši nelaimingi atsitikimai su arkliais; jie daro garbę Ransė drąsai ir nuovokumui. Aš esu matęs jaunojo Bonaparto juodraščius: jis ėjo šlovės keliu, kaip Ransė – dangaus keliu.

      Šie lemtingi Ransė ištikę pavojai padarė įspūdį imliam, į rimtus apmąstymus linkusiam protui. Susirišęs su moterimi, kuri jau buvo peržengusi ankstyvąją jaunystę, Ransė turėjo suvokti, kad toji keliauninkė buvo anksčiau už jį nuėjusi pirmąją kelio atkarpą.

      Kartą hercogas de Monbazonas vadovavo scholastiniam ginčui, kuriame abatas de Ransė buvo smarkiai puolamas. Rėkavimų nuvargintas senasis hercogas pakilo sukdamas lazda, tarsi norėdamas išskirti šunis, išėjo į salės vidurį ir lotyniškai pasakė Ransė: „Contra verbosos, verbis ne dimices ultra.“9 Monbazonas buvo gimęs 1558 metais, valdant Henrikui II, mirė 1644 metais, sulaukęs aštuoniasdešimt šešerių. Jis matė lygos ir frondos laikus. Ar jis važiavo toje pačioje karietoje, kurioje buvo nužudytas Henrikas IV? Hercogas de Monbazonas, tos sugedusios epochos kūdikis, nuo žmonos neslėpdavo savo, aštuoniasdešimtmečio, išdykavimų. Įsimylėjo liutnininkę, susiginčijo su muzikante ir norėjo išmesti ją pro langą. Jam pristigo jėgų atkeršyti: jis krito ant lovos kartu su lengvabūde našta, per sunkia jo glėbiui ir sąžinei.

      Štai tokioje mokykloje jis auklėjo savo šešiolikmetę žmoną, vyresniąją Vertiu grafo Klodo Bretaniečio ir Katrinos Fukė de Lavaren dukterį. Savojoje Šantosė pilyje grafas de Vertiu buvo įsakęs nužudyti žmonos meilužį Sen Žermeną La Trošą. Prieš ištekėdama būsimoji hercogienė de Monbazon buvo vienuolė. Hercogas ją vadino savo „vienuole“. Karalienei motinai jis rašė, kad gerai supranta, koks nedėkingas jo amžius, bet jos didenybės pavyzdys turėtų įkvėpti jo žmonai pagarbą pareigai.

      Už dešimties mylių nuo Paryžiaus jis buvo pastatydinęs pilį su daugybe bokštelių ir papuoštą karnizais. Jis rodydavo šį šedevrą smalsuoliams ir pridurdavo, suduodamas sau per kaktą: „Aš pats visa tai sugalvojau.“ Kol jisai su iš Bastilijos paleistu Basompjeru kalbėdavosi apie praeitį, hercogienė de Monbazon domėjosi dabartimi. Ji sakydavo, kad trisdešimties metų jau esi niekam nebetinkama, ir norėjo, kad ją įmestų į upę, kai bus sulaukusi tokio amžiaus.

      Paryžiaus valdytojas Erkiulis de Roanas jau buvo našlys, kai vedė grafo de Vertiu dukterį. Iš pirmosios santuokos jis susilaukė kelių vaikų, tarp jų – hercogienės de Ševrez; tokiu būdu ponia hercogienė de Monbazon tapo hercogienės de Ševrez pamote, nors buvo gerokai jaunesnė už savo podukrą.

      Talemanas СКАЧАТЬ