Ji pavergė Aleksandrą Sterną. Carole Mortimer

Чтение книги онлайн.

      – Atsiprašau.

      Sema pakėlė galvą ir pažvelgė į jį.

      – Kodėl tu ir ponas Sternas gulite ant grindų, mamyte? – smalsiai paklausė sumišusi Deizė, kuri paržingsniavusi koridoriumi žiūrėjo į juodu.

      – Pati pasakysi ar teks man?

      Aleksandro Sterno krūtinė – nepaprastai raumeninga ir aptempta marškinėlių – jam piktai kalbant kilnojosi po Semos krūtimis.

      O gal jam skauda, gal jis nepyksta?

      Deizė išvertė iš koto vyrą, tebesveikstantį po kojos lūžio, o juk kaip tik dėl ligos jos ir atsirado šiuose apartamentuose.

      – Atsiprašau, – pakartojo Sema, labai atsargiai, kad jo neužgautų, pasikėlė ir nulipo nuo jo, tada atsistojo.

      Kažin ar pirma reikėtų atsakyti dukrelei, ar padėti jam atsikelti.

      Nusprendė viską daryti vienu ypu, nes pastebėjo, kaip per kelias minutes perbalo jo veidas.

      – Pargriuvome, mieloji, – išsiblaškiusi tarė ji Deizei ir priklaupė prie Aleksandro. – Kaip manote, ar prieš keliantis turėčiau iškviesti gydytoją?

      Žodžius ji išbėrė nelaukdama, nes Aleksandras jau vertėsi ant dešiniojo šono, to, kuris nesulaužytas, akivaizdžiai ketindamas stotis.

      Vyras tik rūsčiai dėbtelėjo į ją suprasdamas, kad labiau užgautas orumas, o ne koja. Keturios savaitės kepėstavimo ramentais tikrai nepalankiai veikė jo savimeilę, o dabar tenka susitaikyti su faktu, kad jį parvertė kūdikis.

      Na, ne viskas taip jau prastai, pripažino Ksandras, ieškodamas ramentų, kad galėtų jais pasiremti ir atsistoti ant kojų, ponia Smit gal ir smulkutė, jo skoniui kiek per liesa, bet kai kuriose vietose net labai moteriška. Jai gulint išsikėtojusiai ant viršaus, jo kūnas iškart sureagavo. Moters kūnelis buvo neįtikėtinai švelnus, ji kvepėjo gėlėmis.

      Malonu žinoti, kad po šešių savaičių be sekso bent jau šia prasme kūnas veikia tinkamai, nors visa kita tebėra velniškai sukiužę.

      Net jei tokį atsaką sukėlė moteris, kuriai sumokėta, kad pagyvens jo bute.

      – Gydytojo nereikia, kad suprasčiau, jog užgauta tik mano savigarba! – pikčiau, nei ketino, atkirto Aleksandras.

      Ir tuojau pasigailėjo tokio šiurkštumo, nes moteris atšoko ir užsisklendė savyje.

      O ko ji galėjo tikėtis? Kad jis tik nusikvatos dėl tokio vaiko gyvybingumo?

      Po velnių, ji su dukra tik atvyko, jis neturėjo net progos aptarti taisyklių dėl mergaitės elgesio.

      – O, pačiu laiku, – burbtelėjo Aleksandras, nes kaip tik vėl prasivėrė durys ir įėjo Polas, nešinas keletu lagaminų – akivaizdu, kad motinos ir dukters bagažas. – Polas padės man atsikelti, o tu gal malonėtum nusivesti mergaitę į virtuvę ir pataisyti puodelį arbatos.

      Sema suprato – čia ne pasiūlymas, o įsakymas, ponas Sternas nori patraukti ją su dukrele iš kelio.

      Ir kaip galėtų jį kaltinti? Jis ir taip kenčia partrenktas ant grindų, nebereikia daugiau pažeminimo dėl to, kad teks prašyti padėti atsikelti stebint žiūrovams.