Ji pavergė Aleksandrą Sterną. Carole Mortimer

Чтение книги онлайн.

СКАЧАТЬ toks darbas tikras košmaras, kai prasideda mokyklos atostogos. O jos prasideda.

      Ta paskutinė bėda išsispręs po dviejų savaičių, kai ji pradės dirbti Endės baleto studijoje. O kol kas, porą savaičių pasirūpinusi ponu Sternu, ji išgalės apmokėti elektros ir dujų sąskaitas.

      Vis dėlto tik Endės dėka Sema dvi savaites gyvens tik kartą matyto vyro namuose, o jis, regis, visai nesidžiaugia tokia draugija. Nešnekėjo su ja šiurkščiai, bet nuoširdžiai mandagus taip pat nebuvo.

      Tai ar mielas žmogus jos naujasis darbdavys?

      Jei nuoširdžiai, ji net nenutuokė.

      Jis, be jokių abejonių, labai vyriškas – platūs, raumeningi pečiai, lieknas liemuo, siauri klubai, ilgos kojos. Suvelti ilgoki šviesūs plaukai ir tamsios, veriančios akys įdegusiame dailiame veide. Tarp aštrių skruostikaulių – ilga ir tiesi nosis, lūpos pilnos ir jausmingos, viršutinė putlesnė už apatinę, smakras kvadratinis, ryžtingas. Turėtų reikšti jausmingą prigimtį?

      Na, ko gero, ne dabar, nes prieš šešias savaites per automobilio avariją jam labai nesėkmingai lūžo koja ir vyras liko kone įkalintas savo apartamentuose.

      Bet juk dėl to moterys neturėjo liautis jo lankiusios namuose!

      Apie tai Sema nebuvo pagalvojusi, tik apie milijardieriaus nuotykius miegamajame. Aleksandras Sternas nuolat puikuodavosi laikraščių ir žurnalų antraštėse jau taip seniai, kad ji nebeprisiminė.

      O moterys, nufotografuotos įsikibusios jam į parankę kino festivaliuose ar kituose aukštuomenės renginiuose, visuomet buvo gražios ir vienišos, visos ilgakojės ir spinduliuojančios seksualumu.

      – Mamyte? – smalsus Deizės tonas priminė Semai, kad ji dukrelei dar neatsakė.

      Ji pasisuko ir plačiai nusišypsojo vaikui.

      – Ponas Sternas labai mielas žmogus, brangioji.

      Ji stengėsi nežiūrėti į priekyje sėdinčio vairuotojo pusę, kad užpakalinio vaizdo veidrodėlyje netyčia nepamatytų skeptiško žvilgsnio, kuris patvirtintų jos būgštavimus.

      Nes žodį mielas retai kas vartoja, kalbėdami apie Aleksandrą. Dinamiškas. Arogantiškas. Mirtinai patrauklus. Bet mielas? Vargu.

      – Kaip manai, ar patiksiu jam? – susirūpinusi pridūrė Deizė.

      Dukters jaudulys ir Semą privertė įsitempti. Ilgų metų visiško Malkolmo abejingumo savo vaikui pasekmė – nerimas. Deizė visada nervinasi, kai šalia yra vyrų.

      – Aišku, patiksi, mažute, – Samanta sudraskys pasipūtėlį Aleksandrą Sterną į skutelius, jei tik šis išdrįs padaryti ar pasakyti ką nors, kas įskaudintų ir taip jautrią jos dukrą. – Gal prisimeni, ar įsidėjai į kuprinę meškiuką?

      Ji tyčia pakeitė temą: nėra reikalo Deizei jaudintis, kai mama pati nerimauja už jas abi.

      Ksandras žingsniavo koridoriumi, gal tiksliau neelegantiškai rioglino pirmyn atgal, pasispirdamas ramentais, ir nekantriai laukė, kol atvažiuos Samanta Smit ir jos dukra.

      Teko pripažinti, kad trečiadienio rytą į jo butą atvykusios moters išvaizda jį taip nustebino, kad per visą pokalbį nesugebėjo išlementi nė žodžio, visus klausimus paliko išspręsti Darijui.

      Viena žinojo tiksliai – ji turėjo ištekėti visai dar vaikas, nes ir dabar atrodė vos perkopusi dvidešimtį, tikrai ne tokio amžiaus, kad galėtų turėti penkiametę dukterį.

      Be to, buvo labai smulkutė, vos per penkias pėdas, tokia pat liesa kaip būsimoji jo brolienė. Tačiau po įspūdingomis ametisto spalvos akimis – nuovargio ratilai, skruostai sukritę ir išblyškę, regis, ji tokia liekna ne dėl ilgų treniruočių, kuriomis mėgaujasi Miranda, o dėl maisto stygiaus.

      Neįprastos spalvos akys – ne vienintelis kerintis Samantos veido bruožas. Jos skruostikauliai aukšti, įdubę skruostai ir maža šelmiška nosytė, pabarstyta strazdanomis, lūpos putlios ir jausmingos. Plaukai – sušukuoti ir saugiai surišti ant pakaušio, bet vis tiek tokie ilgi, kad švelniai krito iki pat pusės nugaros, – ryškiai raudoni. Čia juk tikrai ugningos prigimties ženklas?

      Bet ugnies per pusę valandos trukusį pokalbį Ksandras beveik nepajuto. Anaiptol – moteris kalbėjo tyliai, atsakinėjo pirmiausia į Darijaus klausimus, paskui į Ksandro nuleidusi ilgas blakstienas ir tik tiek pažvelgdavo į jį, kad vyras spėdavo pamatyti tas keistas ametisto spalvos akis.

      Gal ji drovi, o gal tiesiog nemėgsta mergišių milijardierių, bet mielai sutiks su juo pabūti dėl solidžios Darijaus pasiūlytos sumos? Brolio manymu, moteris buvo tyli, nes jaudinosi tikrinama abiejų Sternų.

      „Tikėtina“, – liūdnai pripažino Ksandras. Ir vieno Darijaus arba Ksandro užtenka žmogui įbauginti, o kai jiedu kartu…

      Nesvarbu, kodėl trečiadienį ji buvo tokia susikaupusi, jam terūpėjo pakęsti tos pelytės draugiją tol, kol Darijus su Miranda pasimėgaus vedybomis ir medaus mėnesiu, nė akimirkos ilgiau.

      Kur ji, po galais? Polas jau daugiau kaip prieš valandą išvažiavo jų paimti. Ne itin palanki darbo pradžia, jei net nebuvo susiruošusi sutartu laiku.

      Reikės pasišnekėti su ponia Smit: kai tik ši atvyks, iš karto aiškiai išdėstys, ką jis pakęs ir ko ne, kalbant apie mergytę. Mintyse jau ir taisyklių sąrašą parengė.

      Nebėgioti apartamentų koridoriumi.

      Nešūkauti ir neklykauti.

      Jokio garsaus televizijos žiūrėjimo, ypač rytais.

      Net nesiartinti prie jo miegamojo.

      Ir nieku gyvu neliesti meno kūrinių ar asmeninių Ksandro daiktų.

      Iš tiesų labiausiai patiktų, jei savo bute nematytų jokių vaiko pėdsakų. Bet ar tai įmanoma su penkiamete?

      Turės būti. Ponia Smit ir jos duktė – ne viešnios, o darbuotojos, reikia tikėtis, kad ir ji, ir mergaitė elgsis atitinkamai.

      – O, žiūrėk, mamyte, ar esi mačiusi tokį didelį televizorių?

      Ksandras vos spėjo pamatyti moterį su vaiku, kai, vos prasivėrus asmeniniam jo liftui, mažas raudonplaukis uraganas praūžė pro jį koridoriumi tiesiai pro atviras duris prie namų kino. Pralėkdama ji užkliudė jo alkūnę ir vyras susverdėjo. Pasijuto virstąs.

      Sema sutrikusi spoksojo į kilimais išklotu koridoriumi dumiančią dukrą – taip persigandę ir susižavėję žmonės stebi artėjantį neišvengiamą traukinių susidūrimą.

      Ji užsimerkė krūptelėjusi, kai Deizė praskuodė pro prasižiojusį Aleksandrą, ir kaip tik laiku atsimerkusi išvydo jį griūvant.

      Taip, be abejo, traukinio avarija!

      Sema akimirksniu sviedė rankinę ant grindų ir pasileido bėgte. Kaip tik laiku pakišo Aleksandrui Sternui petį ir išgelbėjo nuo nugriuvimo.

      Ar bent jau to siekė.

      Deja, Aleksandras svėrė gal dvigubai daugiau СКАЧАТЬ