Jausmai ne pagal scenarijų. Nora Roberts

Чтение книги онлайн.

      – Aha. – Šnekėdamas Aleksas laikė nuotrauką, kad Domingas galėtų ją matyti. – Vaikinas – naujokas, – paaiškino jis. – Nuolat susimauna. Supranti? Vargšė Endžė gerokai supjaustyta. Koroneris sakė, kad vyrukas padarė jai maždaug keturiasdešimt žaizdų. Gali daugumą jų matyti. Vargšas Malojus vieną kartą pasižiūrėjo ir atsisveikino su pusryčiais. Vis kartoju jam, kad nevalgytų tų prakeiktų riebių bandelių prieš lavono apžiūrą, bet, kaip sakiau…

      Aleksas šyptelėjo, kai Domingas puolė į vonią.

      – Žiauriai tu čia, Stanislaski, – pasakė Džudas šypsodamasis.

      – Toks jau esu.

      Aš neišvėmiau pusryčių.

      – Norėjai. – Iš vonios atsklido nemalonūs garsai. Aleksas pabeldė į duris. – Ei, Chesusai, ar tau viskas gerai, žmogau? Aš tikrai atsiprašau. – Jis perdavė nuotrauką ir voką Džudui. – Klausyk, atnešiu tau skanaus šalto vandens, gerai?

      Aleksas pamanė, kad prislopintą žiaukčiojimą bet kas galėtų palaikyti pritarimo ženklu. Jis nuėjo į virtuvę ir atidarė šaldiklį. Du kilogramai gulėjo ten, kur ir nurodė Rozali. Tą akimirką, kai paėmė vieną paką, atskubėjo Domingas.

      – Neturi orderio. Neturi teisės.

      – Ruošiausi paieškoti tau ledo. – Aleksas pavartė sušalusį kokainą rankose. – Tai nepanašu į pusgaminius. Ką manai, Malojau?

      Petimi atsirėmęs į durų staktą Džudas užtvėrė taką.

      – Tikrai ne tokie, kokius man ruošdavo mama.

      – Tu, kalės vaike. – Domingas nusivalė burną sugniaužtu kumščiu. – Pažeidei mano teises. Nespėsi sumirksėti, ir aš jau būsiu išėjęs.

      – Galbūt. – Aleksas išsitraukė įkalčių maišelį iš kišenės ir sumetė į jį du kilogramus kokaino. – Malojau, kodėl tau neperskaičius mūsų draugui jo teisių, kol jis apsirengs? Beje, Chesusai, prasiskalauk burną.

      – Stanislaski, – pašaukė budintysis seržantas, kai Aleksas išėjo iš kameros, pasimatęs su Domingu. – Turi svečių.

      Aleksas pažvelgė į savo stalo pusę ir pamatė susispietusius kelis policininkus. Garsus juokas stelbė įprastą nuovados triukšmą. Smalsumas vedė jį į priekį, kol pamatė kojas. Iš karto jas atpažino. Jos buvo sukryžiuotos ir bemaž kukliai pridengtos kanarėlės geltonumo sijonu.

      Aleksas atpažino ir visa kita, nors šįkart stangrų kūną dengė įvairiaspalvis dryžuotas švarkelis ir tokios pat kaip ir sijono spalvos palaidinė apvalia iškirpte. Koks šešetas plonų auksinių pagaliukų šokčiojo ausyse, jai juokiantis. Jis turėjo pripažinti, kad ji atrodo gražesnė, patrauklesnė neišsitepliojusi burnos, neužpudravusi strazdanų ir subtiliai paryškinusi dideles žalias akis. Plaukai buvo meniškai sušiaušti, o jų tamsiai ruda spalva priminė raudonmedžio skulptūrą, kurią jam buvo išdrožęs brolis.

      – Taigi aš pasakiau merui, kad mes pasistengsime viską suderinti ir mielai lauksime jo atvykstant suvaidinti epizodinio vaidmens seriale. – Ji pasisuko ir pastebėjo Aleksą. Jis šnairavo į ją, nykščius susikišęs į odinės lakūno striukės kišenes. – Pareigūne Stanislaski.

      – Makni. – Jis palenkė galvą ir permetė žvilgsniu kolegas. – Jei bosas užeis ir ras jus čia, pasakysiu, kad pritrūkote darbo ir pasisiūlėte perimti keletą mano užduočių.

      – Tik užimame tavo viešnią, Stanislaski.

      Tačiau, paminėjus nuovados viršininką, vyrai nenoriai nuslinko šalin.

      – Kuo galiu padėti?

      – Na, aš…

      – Jūs tiriate žmogžudystės bylą, – tarė jis.

      – O. – Besė nušoko nuo stalo. Be aukštakulnių buvo puse galvos žemesnė už jį. Aleksui tokia ji patiko labiau. – Atsiprašau. Užsukau padėkoti, kad sutvarkėte mano reikalus.