Moteris, turinti praeitį. Kim Lawrence

Чтение книги онлайн.

      – Studentams, vykstantiems į Avimorą, – paaiškino jis.

      Nuostabi mintis kilo pažvelgus į slidininkų būrį. Prielaida buvo padaryta juokais, tačiau Severo galvoje ji išsivystė į planą.

      Po penkiolikos minučių, atsispyręs pagundai persigalvoti, Severas jau stovėjo ant pasiskolintų slidžių. Skolinta slidininko apranga, nors ir ne idealiai, bet tiko.

      Iš greitai tamsėjančio dangaus vis dar krito sniegas, vėjas nurimo ir jam puikiai sekėsi čiuožti keliuku, kuriuo nuvažiavo jo automobilis.

      Jei nebūtų stabtelėjęs šlaito viršūnėje, kad galėtų nužvelgti horizontą, būtų nepastebėjęs palikto automobilio ir įjungtų šviesų.

      Severas pakeitė kryptį ir ėmė čiuožti gąsdinančių šviesų link: priekiniai žibintai, na, bent jau vienas iš jų, neskendėjo pusnyse, o pats automobilis buvo nuvažiavęs nuo kelio!

      Vaizdas tarsi jau regėtas vaizduotėje, išskyrus tai, kad automobilyje nebuvo matyti sukniubusio kūno. Durelės atviros, bet vagies nebuvo, o tai galėjo reikšti, kad ji, kaip ir atrodė, buvo kvaila ir linkusi į savižudybę; bet kuris sveiką protą turintis žmogus būtų pasilikęs automobilyje ir pasinaudojęs jo teikiamu prieglobsčiu.

      Daiktai gulėjo ten, kur jis ir paliko. Protingiausia būtų juos susirinkti ir grįžti atgal į užeigą. O protą praradusi moteris – ne jo rūpestis. Būtų gera pamoka, jei ekstremalios oro sąlygos ją pražudytų – o jis žūtų besikankindamas, kad nepasinaudojo galimybe ją išgelbėti.

      Po neilgai trukusio vidinio konflikto, Severas atsiduso. Gero nelauk, jei žmonės sužinos, kad jis turi sąžinę.

      Severas kreivai nusišypsojo, paskui greitai apsižvalgė ir pamatė pėdsakus, kuriuos sniegas jau baigė užpustyti – vagilė toli nenuėjo.

      Nebuvo sunku sekti pėdsakais. Ne kartą parklupęs vagis, atrodo, ėjo mažėjančiais ratais.

      Snieguotoje laukymėje beveik nieko nesigirdėjo, išskyrus jos pačios skleidžiamą kimų, gergždžiantį garsą. Nevės jėgų atsargos beveik išseko – į priekį vedė tik neviltis. Baimė lyg akmuo užgulė krūtinę, o širdis pasiutusiai daužėsi iš panikos.

      – Man patinka sniegas, – bandė priminti sau. – Myliu sniegą. Nevė jau penktą kartą – ji skaičiavo – pargriuvo veidu į pusnį.

      Jei kada nors turės anūkų, užkankins juos pasakodama šią istoriją. Tiesą pasakius, istorija, prasidedanti epizodu, kai senelė pavagia automobilį, nėra pats geriausias pavyzdys!

      Nevė užsimerkė ir gulėjo. Kurį laiką pailsės. Tada atsikels, nes, jei taip nepadarys, tai nebus jokių anūkų, kuriems galėtų papasakoti istoriją.

      Atsikels, nes Džeimsas ja pasitikėjo, ir ji negali jo nuvilti.

      Gulėdama ji girdėjo Džeimso balsą.

      – Neve, turiu prašymą.

      – Išpildysiu bet kokį, – greitai atsakė ji, nes buvo tuo įsitikinusi.

      Džeimsas Makleodas su jos tėvu mokėsi koledže – dėl to jis įdarbino pas save Čarlį. Brolis vėliau už tai jam atsidėkojo – įniko į lošimus, tad skoloms apmokėti iš klientų sąskaitų pasisavindavo pinigus.

      Supratęs, kad greitai bus sugautas, Čarlis planavo išvykti iš šalies ir apie tai prisipažino Nevei. Ji nuėjo pas Džeimsą ir maldavo į šį reikalą neįvelti policijos.

      Jis taip ir padarė. Džeimsas pats iš savo kišenės padengė padarytą žalą ir iškėlė vienintelę sąlygą: Čarlis turi ieškoti pagalbos ir gydytis nuo priklausomybės lošti.

      Nors Nevė ir buvo susirūpinusi, tačiau minties išpildyti bet kokį Džeimso prašymą neketino atsisakyti.

      – Tekėk už manęs.

      Bet kurį, bet šį…

      – Pribloškiau tave.

      – Ne, ne, – pamelavo ji. Nevė niekada nemanė, kad Džeimsui ji rūpi šitaip.

      Niekada nežiūrėjo į jį romantiškai. Nevė susirūpinusi svarstė, gal bus ką nors ne taip padariusi ar pasakiusi, kas privertė jį taip galvoti?.. Smarkiai nuraudo, nemokšiškai ieškojo žodžių, kuriais galėtų atsakyti, neužgaudama vyro jausmų.

      – Iš jūsų pusės gražu, tik… aš…

      – Tu manęs nemyli – žinoma, kad ne. Aš galėčiau būti tavo tėvu…

      – Aš ne tai turėjau omenyje…

      – Tačiau tai būtų tik laikina, Neve. Žinau, kad skamba keistai, bet prašau truputį palaukti, neskubėk atsakyti. Leisk man paaiškinti. Matai, tai atsinaujino. – Jis atskleidė paslaptį.

      Nevė suprato, kad tai – Džeimso liga, su kuria jis kovojo daugelį metų.

      – Šį kartą prognozės prastos. Man liko pora mėnesių. Neve, neverk. Aš turėjau laiko su tuo susitaikyti ir sąžiningai sakau – jau pavargau. Tik man gaila palikti Haną.

      – Ji liks viena – taikinys nesąžiningiems žmonėms, kuriems rūpi jos pinigai, o ne gerovė. Neve, ji bus labai turtinga jauna moteris. Jei mudu susituoktume, tu įsidukrintum Haną ir taptum jos teisėta globėja. Tada, kai manęs nebebus, niekas negalės to užginčyti. Galiu tavimi pasikliauti. Žinau, kad tu ją saugosi.